ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 11-19
 
UDK 636.1.082
 
išfasavimo Tūrių įtaka eržilų SPERMOS KOKYBEI po įšaldymo
 
Vidmantas Pileckas, Jonas Kutra, Artūras Šiukščius, Algirdas Urbšys, Rasa Nainienė
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
Santrauka
 
Šviežia eržilų sperma, kurioje spermatozoidų judrumas ne mažesnis kaip 6 balai, o koncentracija – ne mažesnė kaip 0,15 mlrd./cm³, buvo skiedžiama naudojant 27±10C temperatūros skiediklį, susidedantį iš 11 g laktozės, 0,008 g natrio hidrokarbonato, 0,089 g natrio citrato pentahidrato, 0,1 g etilendiamintetraacto rūgšties natrio druskos, 100 cm³ bidistiliuoto vandens santykiu 1:1. Praskiesta sperma 15 min. buvo vėsinama 18±10C temperatūroje, 15 min. centrifuguojama 3500 aps./min. greičiu. Spermatozoidų koncentratas antrą kartą buvo skiedžiamas tos pačios sudėties 19±10C skiedikliu su 10 cm³ kiaušinio trynio ir 3 cm3 glicerolio ir išfasuotas į 0,21, 0,25, 0,5 cm3 šiaudelius bei 2 ir 5 cm³ švirkštus. Išfasuota sperma buvo 2,5 h vėsinama 4±10C temperatūroje bei įšaldyta. Spermatozoidų judrumas tuo atveju, kai sperma buvo išfasuota į 0,25 cm³ šiaudelius, buvo 40,6% (P < 0,001) didesnis, lyginant su sperma, išfasuota į 2 ir 5 cm3 išfasavimo formas. Didėjant šiaudelio tūriui, o tuo pačiu ir diametrui, pastebima spermatozoidų judrumo po įšaldymo-atšildymo mažėjimo tendencija. Esant šiaudelio tūriui 0,21 cm³, spermatozoidų judrumas vidutiniškai siekė 3,2±0,25 balo, 0,25 cm³ – 2,8±0,24 balo ir 0,5 cm³ – 2,2±0,22 balo.
Raktažodžiai: eržilų sperma, išfasavimo formos, spermos įšaldymas.

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 20-29
 
UDK 636.4.082
 
PARŠAVEDŽIŲ ĮTAKA PALIKUONIŲ MĖSINĖMS SAVYBĖMS IR MĖSOS KOKYBEI
 
Česlovas Jukna, Vigilijus Jukna, Nijolė Kvietkutė, Gintė Mauručaitė
 
Lietuvos veterinarijos akademija
 
Stanislovas Rimkevičius
 
Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis
 
SANTRAUKA
 
Straipsnyje pateikta bandymo su Lietuvos baltosiomis kiaulėmis medžiaga apie tos pačios veislės kuilių, bet skirtingų paršavedžių palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes. Bandymai buvo vykdyti su 3 kuilių ir 9 paršavedžių palikuonimis. Nustatyta, kad per visą kontrolinio penėjimo laikotarpį prieaugio per parą skirtumas tarp tos pačios veislės kuilių, bet skirtingų paršavedžių palikuonių grupių sudarė 172-101 g arba 19,4-10,4% (P<0,001), pašarų sąnaudų prieaugio vienetui – nuo 0 iki 45%. Atskirų paršavedžių palikuonių skerdenos išeigos skirtumai sudarė 2,67-5,0% (P<0,001). Paršavedės turėjo įtakos palikuonių skerdenos ir bekono puselių ilgiui. Pastebima tendencija, kad sparčiau augusių kiaulių skerdenos ir bekono puselės ilgis būna mažesnis. Raumeningumo skirtumas tarp palikuonių grupių sudarė 2,3%, ilgiausiojo nugaros raumens ploto 8,7-5,5% (P<0,001-0,01), kumpio masės – 8-1,9%. Paršavedės taip pat turėjo įtakos palikuonių lašinių storiui matuotuose taškuose. Didžiausios įtakos paršavedės turėjo palikuonių mėsos spalvai, masės nuostoliams virimo metu ir mėsos kietumui (P<0,001), mažiau ryški jų įtaka buvo mėsos pH ir vandens rišlumui. Tarp atskirų paršavedžių palikuonių grupių nustatyti statistiškai patikimi ir mėsos cheminės sudėties skirtumai. Daroma išvada apie paršavedžių įvertinimo ir optimaliausių derinių išaiškinimo svarbą kiaulių selekcijos efektyvumo ir kiaulienos konkurencingumo didinimui šalyje.
Raktažodžiai: paršavedės, augimo sparta, mėsos kokybė, sausosios medžiagos, baltymai, vandens rišlumas, mėsos kietumas, raumeningumas.

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 30-37
 
UDK 636.2.084
 
SKIRTINGOMIS TECHNOLOGIJOMIS PAGAMINTO ANKŠTINIŲ-VARPINIŲ ŽOLIŲ SILOSO ĮTAKA PENIMŲ BULIUKŲ DIDŽIOJO PRIESKRANDŽIO TURINIO RODIKLIAMS IR GYVŪNŲ SVEIKATAI
 
Jonas Jatkauskas, Vilma Vrotniakienė
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
2002 m. Gyvulininkystės institute atliktas bandymas, kad nustatyti skirtingomis technologijomis (tranšėjoje ir ritiniuose) pagaminto siloso įtaka penimų buliukų didžiojo prieskrandžio fermentacijos rodikliams. Silosas buvo pagamintas iš 10-12 val. pavytintos pirmos pjūties ankštinių - varpinių žolės (60% - raudonieji dobilai, 25% - motiejukai, 10% - eraičinas ir 5% - įvairažolės). Silosas tranšėjoje buvo pagamintas iš smulkintos žolės (T), o ritiniuose iš nesmulkintos žolės (BB). Tiriamasis bandymo laikotarpis su dviem penimų buliukų grupėmis (n grupėje =6) truko 143 dienas. Didžiojo prieskrandžio turinio pH, infuzorijų skaičius ir LRR kiekis tranšėjiniu ir ritininiu silosu šertų buliukų prieskrandžiuose buvo atitinkamai 6,74 ir 6,66 vienetai, 346 ir 377 tūkst. ml-1, bei 9,73 ir 10,30 mmol 100 ml-1. Acto, propiono ir sviesto rūgščių T ir BB buliukų prieskrandžiuose rasta atitinkamai 57,54 ir 57,52; 21,76 ir 20,83; 15,41 ir 16,31 % nuo bendro LRR kiekio. Buliukų šėrimas silosu, pagamintu ritiniuose, buvo palankus didžiojo prieskrandžio azoto sintezei: BB grupėje baltyminio ir bendro azoto rasta atitinkamai 25,13 ir 11,60 mg 100 ml-1 daugiau, o amoniako azoto- 2,5 mg 100 ml-1 mažiau palyginus su T grupe. Kraujo tyrimai parodė, kad abiejų grupių gyvuliai buvo sveiki.
Raktažodžiai: tranšėja, ritiniai, prieskrandžių turinys, infuzorijų skaičius, lakios riebalų rūgštys, azotas, kraujas

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 38-54
 
UDK 636.4.084
 
Kvietrugių įtaka kiaulių produktyvumui, skerdenos bei mėsos kokybei
 
Raimondas Leikus
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Siekdami ištirti kvietrugių panaudojimo galimybes penimų kiaulių šėrimui, 2002-2003 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute atlikome du bandymus. Tyrimų duomenimis, į kiaulių kombinuotuosius pašarus vietoj kviečių arba miežių pirmoje penėjimo pusėje (iki 60 kg svorio) įmaišius 30 %, 40 %, 50 % ir 60 % kvietrugių, esminių prieaugių pokyčių nenustatyta (P>0,2-0,5). Kai antroje penėjimo pusėje (virš 60 kg svorio) kvietrugiai pašaruose sudarė 40 %, 50 % bei 60 %, kiaulių augimas pagerėjo – jos vidutiniškai per parą priaugo iki 10,5-13,8 % (P<0,01-0,05) daugiau negu kontrolinės. Tačiau kvietrugių kiekį pašaruose padidinus iki 70%, kiaulių augimas mažai skyrėsi nuo kontrolės (P>0,2-0,5). Nustatyta, kad kombinuotuosiuose pašaruose I penėjimo pusėje miežius visiškai pakeitus kvietrugiais (jų kiekis buvo 82,8 %), pastebėta kiaulių augimo pablogėjimo tendencija – jų prieaugiai per parą sumažėjo 9,6 % (P>0,2), nors skirtumai statistiškai nepatikimi. Antroje penėjimo pusėje kiaulių pašaruose vietoj miežių panaudojus vien kvietrugius, kurie sudarė 88,7 %, augimas iš esmės nepakito (P>0,5). Į kombinuotuosius pašarus vietoj kviečių arba miežių įdėjus 30-40 %, 40-50 %, 50-60 % ir 60-70 % kvietrugių, dėsningo poveikio pašarų sunaudojimui ir ėdamumui nenustatyta. Visiškas miežių pakeitimas kvietrugiais kiaulių pašaruose sumažino pašarų ėdamumą, o I penėjimo pusėje padidino 1 kg prieaugio pašarų sąnaudas.
Kviečių arba miežių pakeitimas kvietrugiais kiaulėms šeriamuose kombinuotuosiuose pašaruose dėsningos įtakos skerdenos kokybei, mėsos ir lašinių cheminiams bei fiziniams rodikliams neturėjo, tik sumažėjo polinesočiosios linolo rūgšties kiekis lašiniuose (P<0,025).
Tyrimų duomenimis, kiaulių kombinuotuosiuose pašaruose kviečius arba miežius galima pakeisti kvietrugiais:
pirmoje penėjimo pusėje (iki 60 kg svorio) – iki 50-60 %;
antroje penėjimo pusėje (virš 60 kg svorio) – iki 60-70 %.
Raktažodžiai: kvietrugiai, kiaulių augimas, pašarų sąnaudos, skerdenos kokybė, mėsos cheminė sudėtis.

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 55-62
 
UDK 636.5.084
 
Kvietrugių panaudojimo galimybės kalakutų-broilerių lesaluose
 
Sigitas Janušonis, Audronė Benediktavičiūtė-Kiškienė, Robertas Juodka
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Ištirta lesalo, kuriame kukurūzai buvo pakeisti kvietrugiais su fermentais, įtaka kalakutų-broilerių prieaugiams, lesalų sąnaudoms ir kalakutienos kokybei.
Racione kukurūzų dalis kvietrugiais, kurių kiekis subalansuotas pagal apykaitos energiją lesaluose, buvo keičiama nuo 25 iki 35%, atsižvelgiant į kalakutų amžių. Gauti rezultatai rodo, kad tiriamojoje grupėje buvo mažesnės lesalų sąnaudos, didesni svorio vidurkiai. Mėsos cheminė sudėtis aiškaus ryšio su skirtingais komponentais lesaluose (kvietrugiais ar kukurūzais) neturėjo. Gauti skerdenos cheminės sudėties skirtumai tarp tiriamųjų grupių neesminiai.
Raktažodžiai: kvietrugiai, kukurūzai, lesalas, kalakutai-broileriai.

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 63-75
 
UDK 636.2.083
 
MĖSINIO TIPO GALVIJŲ TVARTŲ MIKROKLIMATO ĮVERTINIMAS
 
Vytautas Ribikauskas, Gediminas Vaičionis
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
2003 metais atlikti bandymai, kurių metu buvo tiriami kai kurie mėsinio tipo galvijų tvartų mikroklimato parametrai – patalpų oro temperatūra, santykinis drėgnis, judėjimo greitis. Taip pat buvo nustatoma amoniako ir anglies dvideginio koncentracija, bendras bakterijų skaičius, E. coli grupės bakterijų skaičius, dulkių ir pelėsių koncentracija fermų ore. Palyginimui tokie pat tyrimai atlikti atviro tipo melžiamų karvių tvarte.
Tyrimais nustatyta, kad mėsinių galvijų tvartų ore buvo nevienodas mikroorganizmų kiekis. didžiausia koncentracija nustatyta uždaro tipo 80 vietų tvarte, kur bendras bakterijų skaičius, E.coli ir pelėsių kiekis buvo atitinkamai 114,73; 17,27 ir 6,55 tūkst. KSV m^-3. Mažiausias bendras bakterijų skaičius ir pelėsių koncentracija nustatyta atviro tipo melžiamų karvių tvarte – atitinkamai 48,06 ir 1,00 tūkst. KSV m^-3.
Raktažodžiai: mėsinių galvijų fermos, mikroklimatas, bioaerozoliai, amoniakas, anglies dvideginis, oro bakterijos

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 76-85
 
UDK 636.5. 083
 
KALAKUTIDŽIŲ MIKROBIOLOGINIO UŽTERŠTUMO TYRIMAI
 
Ina Skurdenienė, Vytautas Ribikauskas, Gediminas Vaičionis, Audronė Benediktavičiūtė–Kiškienė
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
Santrauka
 
2002-2003 metais dviejuose kalakutus auginančiuose ūkiuose atliktas kalakutų fermų mikrobiologinio užterštumo įvertinimas. Tyrimais nustatyta, kad paukštidžių oras, vanduo, kraiko paklotė ir lesalai užteršti įvairių rūšių mikromicetų pradais. Kalakutidėje, kurioje buvo naudojamas šiaudų kraikas, pelėsinių grybų koncentracija buvo beveik keturis kartus (P < 0,05) mažesnė nei kalakutidėje su durpių kraiku. Išskirtos ir identifikuotos 37 pelėsinių grybų rūšys. Daugiausia iš kraiko paklotės išskirta mikromicetų rūšių – 29 (78,4%). Dažniausiai buvo sutinkamos šios mikromicetų rūšys: Aspergillus fumigatus, Aspergillus niger, Apergillus parasiticus, Alternaria alternata. Vieni pavojingiausių kalakutams Aspergillus genties grybai – Aspergillus flavus ir Aspergillus fumigatus – išskirti iš kraiko paklotės, vandens ir vidaus patalpų oro paimtų mėginių, o Aspergillus niger aptiktas lesaluose. Dominavo Aspergillus (40,5%) ir Fusarium (16,2%) genčių grybai.
Raktažodžiai: kalakutidės, mikroklimatas, užterštumas, grybai.

 
ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2004, 44, p. 86-95
 
UDK 636.4.083
 
SKIRTINGOS KONSTRUKCIJOS GUOLIŲ ĮTAKA PARŠELIŲ-ŽINDUKLIŲ AUGIMUI
 
Remigijus Juška, Violeta Juškienė
 
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas
 
Santrauka
 
Tyrimai atlikti Skėmių žemės ūkio bendrovės kiaulių fermoje su 36 paršelių–žinduklių lizdais nuo gimimo iki 55 dienų amžiaus. Tiriamųjų grupių paršelių guoliams įrengti iš medžio plaušo plokščių pagamintos 0,9 m2 ploto ir 0,45 m aukščio dėžutės su 0,34 m² ploto landomis. Tyrimams analogų principu suformuotos keturios paršelių-žinduklių grupės – trys tiriamosios ir viena kontrolinė. Pirmos grupės paršeliams naudotos medžio plaušo plokščių dėžutės su sintetinio brezento užuolaidėle pridengta landa. Antros grupės paršeliams naudotų dėžučių viršus dengtas skaidriu polietilenu, o trečios grupės - orui laidžia medžiaga – polipropileno audiniu. Antros ir trečios grupių dėžučių landos pridengtos 3 sluoksnių armuotos plėvelės Manarflex 250 ultra užuolaidėlėmis. Paršeliams sulaukus dviejų savaičių amžiaus, užuolaidėlės pakeltos. Tiriamųjų grupių paršeliai nuo gimimo iki 10 dienų amžiaus papildomai šildyti infraraudonosios spinduliuotės lempomis. Ketvirtos (kontrolinės) grupės paršeliai nuo gimimo iki tyrimų pabaigos šildyti infraraudonosios spinduliuotės lempomis.
Nustatyta, kad temperatūra visų trijų tiriamųjų grupių paršelių guoliuose buvo vidutiniškai 4,2-5,60C (P<0,001) aukštesnė negu po lempa kontrolinės grupės guolyje ir 6,6-8,00C (P<0,001) aukštesnė negu tvarte. Dėžutėse nustatytas 1,8–5,8% mažesnis santykinis oro drėgnis, tačiau anglies dioksido dujų koncentracija buvo 1,9–2,2 (P<0,001) karto didesnė negu tvarte ir 7,8-23,2% viršijo leistinas normas
Įrengti šilti guoliai-dėžutės leido sudaryti mikroklimatą, nepabloginantį paršelių augimo ir sveikatingumo. Per visą tyrimų laikotarpį geriausiai augo antros ir trečios grupių paršeliai, kuriems buvo naudoti guoliai-dėžutės su laidžiomis šviesai ir orui medžiagomis. Šių grupių vidutinis paršelio svoris buvo atitinkamai 7,5 ir 5,9% bei 7,7 ir 6,1%, o lizdo svoris - 6,1 ir 5,6% bei 10,4 ir 10,2% didesnis už paršelių, šildytų lempomis ir augintų tamsiuose guoliuose–dėžutėse.
Raktažodžiai: dėžutė, paršeliai žindukliai, šviesai ir orui laidžios medžiagos.