GYVŪNŲ GLOBAI SKIRTAS RENGINYS VYKO BAISOGALOJE IR KAUNE

Nuostabu yra žiūrėti į vaikus, piešiančius gyvūnus. Kaip atidžiai ir labai susikaupia jie ranka baltame lape vedžioja pieštuku šuns, katino, triušio ar arklio kontūrus. Su begaline, besąlygiška meile, tarsi glostydami, vaikai spalvoja kailiuką, piešia letenėles, ausytes ir atsargiai nutapo gyvūno akis, žvelgiančias šiltai ir pasitikinčiai, kaip žvelgiama tik į draugą.... Vaikų piešti gyvūnai būtinai nuoširdžiai šypsosi.
Vaikystėje kiekvienas iš mūsų turėjo savo žaislinį oranžinį arkliuką, padovanotą senelio, kažkodėl vardu Žaibas; savo pliušinį šuniuką šarką ar Reksą, savo kačiuką Murklį ar Rainį; savo margaspalvę papūgėlę Arą... Tuomet visi sutikti gyvi gyvūnai buvo įdomūs draugiški, artimi. Juos norėjosi visus paglostyti, o kartais net lauždavom per pusę saldainį ar mamos suteptą sumuštinį, kad pasidalintume su gatvėje sutiktu šunimi. Tik vėliau, jau užaugę, dažnas ir pamiršdavome, kad reikia ir toliau rūpintis mažaisiais mūsų broliais ir dažnai prisiminti vaikystėje skaitytus lakūno A. Egziuperi knygos „Mažasis princas“ lapės ištartus žodžius: „Jei tu mane prisijaukinsi, turėsi rūpintis manimi...“. Juk kiekvienas žmogus, kuris vaikystėje laikė gyvūną, ir suaugęs bus daug atidesnis jiems, bus atidesnis ir vyresniam žmogui, ir vaikui. Jo gyvenime bus daugiau atjautos, supratimo.

Lietuvoje gyvūnų globos tradicijos turi gilias ištakas: senovėje Lietuvos žemėse gyvenę žmonės gerbė visus gyvūnus, net ir tuos, kuriuos medžiodavo. Pagarba gyvybei, atjauta jos kančioms buvo įprastas lietuvio bruožas. Deja, pasikeitė laikai, pakito ir kai kurių žmonių požiūris į gyvūnus: vis daugiau agresijos, vis daugiau gyvūnų nukenčia nuo žmogaus rankos. Kiekvienas sveikas gyvūnas, patekęs į prieglaudą, į gatvę, krosnį, upę, yra ten tik todėl, kad žmogus išdavė šią draugystę... Taigi kyla klausimas - kodėl mes taip darome?
Pasaulinė gyvūnų globos draugija visus ragina atkreipti dėmesį į globaliai opią problemą - valkataujančius, beglobius, benamius šunis ir kates. Jų duomenimis pasaulyje yra apie 500 milijonų šunų, tiek pat kačių, o maždaug 75% iš jų - valkataujantys. Žinoma, Lietuvoje šis procentas yra visai kitoks. Kas galėtų pasakyti, kiek šunų bei kačių turime ir kiek iš jų tikrai yra benamiai? Lietuvos gyvūnų globos draugija (LGGD) mano, kad kas dešimtas Lietuvos gyventojas laiko šunį - tai reiškia, kad turime apie 300 000 šunų ir, ko gero, tiek pat kačių. Tikrų benamių gyvūnų pas mus mažai, o kasdien išleidžiamų palakstyti ir neprižiūrimų - daug. Tačiau turime vieną tikslų skaičių - 123 tonos: tiek sveikų šunų ir kačių esame sunaikinę Lietuvoje 2008 metais. Toks buvo bendras šunų ir kačių lavonų, surinktų ir sunaikintų iš visos Lietuvos, svoris. Niekas neskaičiavo, kiek tarp jų buvo šunų, šuniukų, kačių ar kačiukų. Į tą skaičių neįtraukti dėl senatvės, nepagydomų ligų ar traumų veterinarijos gydyklose užmigdyti gyvūnai. 123 tonos - vien iš gyvūnų prieglaudų. Ir kas galėtų pasakyti kiek dar jų jauniklių būna paprasčiausiai užkasti ar nuskandinti? Benamių šunų ir kačių populiacija turi būti kontroliuojama kompleksiškai, t.y. bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis bei visuomene.
Spalio 6 ir 7 dienomis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute ir Veterinarijos akademijoje įvyko jau 3-iasis gražus renginys - konferencija „Gyvūnų globos dienos 2011“. Renginį rėmė LR Žemės ūkio ministerija. (Konferencijos programa.)
Renginyje „Gyvūnų globos dienos 2011“, kuris dvi dienas vyko LSMU Gyvulininkystės institute (Baisogaloje) ir LSMU Veterinarijos akademijoje (Kaune), mokslininkai (dr. V. Ribikauskas, dr. J. Kučinskienė, S. Rumbutis, dr. D. Šeškauskaitė, dr Macijauskienė, E. Kaurynienė), menininkai, rašytojai ir LŽŪKT atstovai kalbėjo apie gyvūnų globą Lietuvoje, palietė istorinius jos aspektus, papasakojo apie šiandieninius iššūkius, kaip padėti gyvūnams žiemos metu, supažindino kaip galima „išmatuoti“ gyvūnų gerovę, pristatė jūrinių erelių apsaugos Lietuvoje projektą.
Šiltai ir nuoširdžiai apjungė visus pranešimus Kaune renginių organizatorė Violeta Bakutienė, poetiškai perteikdama ŠV. Pranciškaus žodžius. OFM brolis pranciškonas Saulius-Paulius Bytautas savo kalboje pastebėjo, kad vis daugiau dėmesio žmonės skiria gyvūnų globai, o ypač daug džiaugsmo teikia mokinių piešiniai, kurių kasmet vis gausiau atsiunčiama į konkursą. Veterinarijos akademijos kancleris habil dr. H. Žilinskas džiaugėsi, kad tiek daug moksleivių domisi gyvūnų išsaugojimu.
Kultūrinė renginio programa tiek Kaune, tiek Baisogaloje buvo įspūdinga: savo šiltą programą „Žmogus gyvena dėl žmogaus“ pristatė Lietuvoje žinomi autorinių dainų atlikėjai: miškininkas Darius Leveckis ir menininkas Rytas Germanavičius, rimtai žaismingas mokytojas Romas Naidzinavičius, lyriškasis, bet išdykaujantis istorikas Ovidijus Jucys ir etologė rašytoja Daiva Šeškauskaitė. Jauki, įvairialypė, prasminga dainuojamosios poezijos popietė prie žvakių šviesos Baltojoje kolonų salėje ne vienam, paliko neišdildomą įspūdį. Įdomu tai, kad Daiva Šeškauskaitė, po antrojo renginio 2009 metais iš gyvūnų globos namų pasiėmė du šunis (labradorą ir vokiečių aviganį), kurie sėkmingai gyvena jos sodyboje. Darius, Rytas ir Daiva jau trečia kartą dalyvauja Gyvūnų globos dienai skirtuose LSMU Gyvulininkystės institute rengiamuose renginiuose.
Teisinga idėja ir teisinga muzika vienija kasmet vis gausėjantį mokslininkų, menininkų ir jaunimo būrį, kuriems rūpi gyvūnų globa Lietuvoje.
Svečiai, senjorai ir jaunimas, atvykę į nuostabius V.Komaro rūmus, praėję klevų margaspalviais lapais nuklotas parko alėjas, savo sielos kertelėse vėl grįžo į nuostabius vaikystės laikus, kai pirmajame rūmų aukšte išvydo didžiulę moksleivių piešinių parodą gyvūnų globos tema. Ypač gausiai šiemet konkurse dalyvavo Šiaulių mokyklos ir gimnazijos. Kadangi piešiniai konkursui „Lietuvos gyvūnų globos dienos 2011: stumbras, erelis ir žirgelis“ iš visos Lietuvos vis dar plaukia į institutą, komisija dar nespėjo išrinkti laureatų ir tai padarys artimiausiu laiku.
Kuo daugiau Lietuvoje bus žmonių, neabejingų mažiesiems mūsų broliams-gyvūnams ir užsiimančių gyvūnų globa – tuo saugiau galės jaustis ir šuo, ir katė ar gandras, tuo saugiau galės gyventi mūsų visuomenė, ypač vyresni žmonės, moterys, vaikai. Kelias į gerumą prasideda žmogaus širdyje, o gerų žmonių tarpe gera visiems.

Dr. Ina Skurdenienė
LSMU Gyvulininkystės institutas