¹Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,

R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas: razmusv@one.lt

²Švedijos žemės ūkio universitetas,

Box 7023, 75007 Upsala, Švedija, el. paštas: Nils.Lundeheim@hgen.slu.se

 

santrauka

 

Skirtingų landrasų, naudojamų kaip tėvinė ir motininė veislė, bei jų mišrūnų su atviros populiacijos Lietuvos baltosiomis ir didžiosiomis (jorkšyrais) baltosiomis produktyvumo įvertinimui buvo naudojamasi valstybinėje kiaulių veislininkystės stotyje sukauptais kiaulių įvertinimo ūkiuose duomenimis. Statistinė duomenų analizė atlikta pagals statistinės programos SAS dispersinės analizės (PROC MIXED) modelį. Nustatyta, kad Norvegijos landrasų kuilių panaudojimas kitų landrasų bandose atitinkamai 12 ir 32 g (P<0,001) padidina vidutinį Suomijos ir Vokietijos landrasų kiaulaičių prieaugį per parą laikotarpyje nuo jų gimimo iki 100 kg masės. Didžiųjų baltųjų ir Lietuvos baltųjų mišrūnių su Norvegijos landrasais vidutinis prieaugis per parą buvo 12g (P<0,01) ir 28-32 g (P<0,001) didesnis negu grynaveislių didžiųjų baltųjų ir Lietuvos baltųjų kiaulaičių. Norvegijos landrasus naudojant kaip motininę veislę, su Norvegijos jorkšyrų kuiliais gautų kiaulaičių prieaugis per parą buvo 29 g (P<0,001) didesnis negu grynaveislių jorkšyrų. Norvegijos landrasų kuilių palikuonės buvo liesesnės negu kitų landrasų kiaulaitės. Lietuvos baltųjų su Norvegijos landrasais kiaulaitės iš visų Lietuvos baltųjų su landrasais mišrūnių tarpo. išsiskyrė ploniausiais lašiniais Landrasų paršavedžių ir jorkšyrų kuilių mišrūnės pagal lašinių storį ir raumens gylį (P<0,001) bei raumeningumą (P<0,01) užėmė tarpinę padėtį tarp liesesnių landrasų ir riebesnių jorkšyrų.

              Raktažodžiai: kiaulės, kiaulaitės, lašinių storis, raumeningumas, prieaugis per parą

ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. p. 24-32

 

UDK 636.3.082

 

ĖRIAVIMOSI SEZONO BEI DAŽNUMO ĮTAKA NACIONALINIŲ VEISLIŲ AVIŲ REPRODUKCIJAI IR PRIEAUGLIO SVORIUI
 

Birutė Zapasnikienė

 

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,

R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas: birutez@lgi.lt

 

santrauka

 

Analizuojant nacionalinių veislių (vietinių šiurkščiavilnių ir Lietuvos juodgalvių) avių 1999-2006 m. laikotarpiu įvairiose bandose gautus reprodukcijos ir prieauglio augimo duomenis nustatyta, kad 55,43% vietinių šiurkščiavilnių avių ėriavosi pavasarį, 22,86% – žiemą, 15,43% – rudenį ir 6,28% – vasarą. Tuo tarpu dauguma (46,73%) Lietuvos juodgalvių ėriukus atsivedė žiemą, 24,67% avių – rudenį, 27,66% - pavasarį ir tik 0,94% avių ėriavosi vasarą.

Daugiausia ėriukų (po 2,01) atsivedė pavasarį apsiėriavusios vietinės šiurkščiavilnės avys. Jos buvo apie 30% vislesnės, lyginant su vasarą ir rudenį jauniklius atvedusiomis avimis (P < 0,001), ir 9% vislesnės už žiemą apsiėriavusias avis. Tuo tarpu Lietuvos juodgalvių avių (n = 530) vislumas skirtingais metų laikais buvo beveik vienodas (po 1,4 ėriuko), išskyrus vasarą (apsiėriavusios 5 avys atsivedė po 1,2 ėriuko).

Patys sunkiausi (3,17 kg) buvo vasarą atvesti vietinių šiurkščiavilnių avių jaunikliai. Iki nujunkymo jie įgijo 2,8 kg persvarą, lyginant su rudenį atsivestais ėriukais (P < 0,05), ir apie 1,6 kg svėrė daugiau už žiemą ir pavasarį apsiėriavusių avių jauniklius. Tuo tarpu Lietuvos juodgalvės avys stambiausius ėriukus atsivedė rudenį. Jie svėrė 0,4 kg daugiau negu žiemą ir pavasarį (P < 0,001) bei vasarą (P < 0,01) atvesti ėriukai, o iki nujunkymo greičiausiai augo rudenį ir žiemą atvestas avių prieauglis.

Taip pat nustatyta, kad dažnesnis ėriavimasis turėjo neigiamos įtakos abiejų veislių avių vados dydžiui, o vietinių šiurkščiavilnių avių - ir prieauglio svoriui. Tačiau kas 8 mėn. apsiėriavusių Lietuvos juodgalvių avių ėriukai buvo sunkesni ir greičiau augo iki nujunkymo negu 1 kartą metuose atvesti jaunikliai.

Raktažodžiai: avys, reprodukcija, ėriavimosi sezonas, ėriavimosi dažnumas, ėriukų svoris

ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. p. 33-39

 

UDK 636.5.082

 

VIŠTŲ, KALAKUTŲ IR PENTARDŲ GENETINĖ ĮVAIROVĖ

 

Robertas Juodka

 

Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas

R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas: lgi@lgi.lt

 

SANTRAUKA

 

Ištyrus nespecifinius kraujo serumo baltymus nustatyta, kad vištoms yra būdingi dideli alelių PreAl–2B (0,667), PostAlA (0,635), PostTf–2B (0,627) dažnumai, o alelių PreTf – 2A, PreTf–2B, McA, McB dažnumai buvo artimi trijų tirtų populiacijų vidurkiams ( skirtumas 0,008 – 0,015). Kalakutų populiacijai yra būdingas didelis alelio PreAl–1B (0,613) dažnumas, o alelių PreAl–2A, PreAl–2B, PostTfA, PostTfB, McA, McB dažnumai buvo artimi trijų populiacijų vidurkiui ( skirtumas – 0,010–0,033). Pentardos pasižymėjo dideliais alelių  PreAl–1A (0,681), PreAl – 2A (0,681), AlB (0,736), PreTfA (0,708) dažnumais, o alelių McA ir McB dažnumai buvo identiški trijų populiacijų vidurkiui. Mažiausias vidutinis faktinis heterozigotiškumas buvo kalakutų populiacijoje (0,329), didesnis – pentardų (0,437), o didžiausias –  vištų (0,509).

              Didžiausias genetinis identiškumas (0,969) nustatytas tarp vištų ir kalakutų populiacijų, mažiausias –  tarp vištų ir pentardų (0,928).

              Raktažodžiai: vištos, kalakutai, pentardos, alelių dažniai, heterozigotiškumas, filogenetiniai ryšiai

ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. p. 40-55

 

UDK 636.087.2

 

AGROPRIEMONIŲ BEI GENOTIPO ĮTAKA GLIUKOZINOLATŲ KAUPIMUISI RAPSŲ SĖKLOSE IR JŲ KIEKIO ĮVAIRAVIMAS IŠSPAUDOSE
 

Bronislava Butkutė, Zenonas Dabkevičius

 

Lietuvos žemdirbystės institutas,

Instituto al. 1, LT-58344 Akademija, Kėdainių r., el. paštas  brone@lzi.lt, dabkevicius@lzi.lt

 

santrauka

 

Tyrimo tikslas – ištirti gliukozinolatų, galinčių kauptis Lietuvoje auginamų  rapsų ir į šalį įvežamose jų sėklose ir išspaudose kiekį, bei įvertinti šių junginių koncentracijos kitimo priežastis. Įvertinus gliukozinolatų (GSL) kiekius 00 tipo žieminių rapsų ir vasarinių rapsų sėklose, užaugintose taikant skirtingas agropriemones ir auginant skirtingas veisles, nustatyta, kad įvairūs veiksniai turi įtaką GSL kaupimuisi sėklose. Šių junginių koncentracijos 00 tipo veislėse, priklausomai nuo veiksnių, gali skirtis keliskart, tačiau neviršijant 20 µmol g-1. Azoto trąšos turi tendenciją mažinti gliukozinolatų koncentraciją rapsų sėklose, o tręšiant azotinėmis trąšomis su siera, gliukozinolatų koncentracija yra didesnė negu tręšiant vien azotinėmis trąšomis. Azoto koncentraciją augaluose sėklų brendimo tarpsnyje ir GSL sėklose sieja patikimas, bet neigiamas ryšys (r=-0,570*). Pagrindinis veiksnys, nulemiantis didelius gliukozinolatų kiekius sėklose, o vėliau - išspaudose, yra veislės tipas. Ūkio subjektų pateiktuose ėminiuose standartu LST 1323:2000/1K:2001 I klasės maistiniams rapsams ir rapsukams ribojamą 20 µmol g-1 kiekį viršijo 78 ėminiai iš 190, tirtų iki 2005 m., 7 ėminiai iš 18 tirtų 2005m. ir 3 ėminiai iš 17 tirtų 2006 m. Rapsų išspaudose ir rupiniuose GSL kiekio kitimo ribos siekė 7-66 µmol g-1. ES Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1719/2005 ribojamą GSL kiekį <30 µmol g-1 viršijo 11 ėminių iš 34 ištirtų, dažniausiai į Lietuvos rinką patekusių iš NVS šalių.

              Raktažodžiai: rapsų sėklos, išspaudos, gliukozinolatai, agropriemonės

ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. p. 56-66

 

UDK 636.2.084

 

KARVIŲ PRODUKTYVUMAS IR PIENO KOKYBĖ ŠERIANT KOMBINUOTAISIAIS PAŠARAIS SU RAPSŲ IŠSPAUDOMIS
 

Virginijus Uchockis, Saulius Bliznikas, Danguolė Urbšienė, Vytautas Tarvydas, Petras Bendikas

 

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,

R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas: virginijus@lgi.lt

 

santrauka

 

LVA Gyvulininkystės instituto Bandymų skyriuje 2004 metais atlikti šėrimo bandymai su melžiamomis Lietuvos juodmargių veislės karvėmis, kurių vidutinis produktyvumas per ankstesnę laktaciją siekė 5000 kg 4,3% riebumo ir 3,3% baltymingumo pieno. Bandymui buvo sudarytos dvi analoginės karvių grupės po 6 gyvulius kiekvienoje. Abiejų grupių karvės gavo vienodą pašarų davinį, skyrėsi tik kombinuotųjų pašarų sudėtis. Kontrolinės grupės karvės buvo šeriamos kombinuotuoju pašaru, kuriame kaip baltymų šaltinis buvo naudojami sojų (10%) ir saulėgrąžų (10%) rupiniai bei rapsų (8%) išspaudos. Tiriamosios grupės karvių kombinuotajame pašare sojų ir saulėgrąžų rupiniai buvo pakeisti rapsų (23%) išspaudomis. Kombinuotasis pašaras dar buvo praturtintas karbamidu, kuris sudarė 0,8% šio pašaro masės.

Tyrimai parodė, kad kombinuotieji pašarai su skirtingomis baltymingomis žaliavomis neturėjo žymesnės įtakos azotinių medžiagų ir angliavandenių fermentacijai karvių didžiajame prieskrandyje, pieno primilžiui ir kokybei. Pienas buvo įprastos cheminės sudėties, pasižymėjo geromis technologinėmis savybėmis, svarbiomis sviesto ir sūrių gamybai.

Sojų ir saulėgrąžų rupinius pakeitus pigesnėmis vietinėmis rapsų išspaudomis, sumažėjo kombinuotųjų pašarų kaina. Dėl to tiriamosios grupės karvių davinys buvo 23,2% pigesnis. Išlaidos 1 kg 4% riebumo pieno gauti sumažėjo 21,8%.

Raktažodžiai: rapsų išspaudos, kombinuotieji pašarai, melžiamos karvės, fermentacija, prieskrandžio turinys, pieno kokybė

ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. p. 67-75

 

UDK 636. 084.085

 

CUKRINIŲ RUNKELIŲ GRIEŽINIŲ SILOSO ĮTAKA VEISLINIŲ TELYČIŲ AUGIMUI IR EKONOMINIAM EFEKTYVUMUI 
 

Petras Bendikas, Virginijus Uchockis

 

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,

R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas: lgi@lgi.lt

 

santrauka

 

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto Bandymų skyriuje 2006 m. atliktas bandymas su 2 analogiškomis Lietuvos juodmargių veislės veislinių telyčių grupėmis, po 5 galvijus kiekvienoje. Telyčios augintos nuo 10 iki 14 mėn. Kontrolinės grupės telyčioms per parą duota: šieno – po 1,0 kg, daugiamečių žolių-vikių-avižų mišinio siloso – iki soties, kombinuotojo pašaro – po 2,0 kg. Tiriamosios grupės telyčios ryte iki soties gavo daugiamečių žolių-vikių-avižų mišinio siloso, vakare – iki soties cukrinių runkelių griežinių siloso, šieno ir kombinuotojo pašaro – po 1,0 kg per dieną. Tyrimais nustatyta, kad cukrinių runkelių griežinių silosas turėjo 23,35% sausųjų medžiagų, kurių 1 kg buvo 10,89 MJ apykaitos energijos ir 118,1 žalių baltymų. Kontrolinės grupės telyčios per parą priaugo po 812 g, tiriamosios – po 783 g arba 3,6% mažiau (P > 0,5). Bandymo metu telyčios augintos tokiu intensyvumu, kad veršiuotųsi būdamos 23-25 mėn. amžiaus; 14 mėn. telyčios atitinkamai svėrė po 347,0 kg ir 345,2 kg. Kilogramui prieaugio abiejų grupių telyčios sunaudojo beveik vienodą apykaitos energijos kiekį, o virškinamųjų baltymų tiriamosios telyčios sunaudojo 7,8% mažiau negu kontrolinės. Tiriamųjų telyčių, šertų šienu, daugiamečių žolių-vikių-avižų mišinio silosu ir cukrinių runkelių griežinių silosu bei dvigubai mažesniu kombinuotojo pašaro kiekiu, vienai tonai prieaugio sunaudotų pašarų kaina buvo 13,7% mažesnė negu kontrolinių telyčių.

Raktažodžiai: cukrinių runkelių griežinių silosas, veislinės telyčios, augimas, ekonominis efektyvumas

ISSN 1392-6144

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. 49. p. 76-86

 

UDK 636.4.084

 

DIDESNIŲ MULTIENZIMINĖS KOMPOZICIJOS KIEKIŲ EFEKTYVUMAS KIAULIŲ RACIONUOSE SU KVIETRUGIAIS
 

Raimondas Leikus, Jūratė Norvilienė

 

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,

R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas: lgi@lgi.lt

 

santrauka

 

Siekiant ištirti didesnių multienziminės kompozicijos (α-amilazės - 100 U/g, β-gliukanazės – 1100 U/g, celiuliazės – 11 U/g, ksilanazės – 1800 U/g, proteazės – 1,2 U/g) kiekių įtaką kiaulių augimui, pašarų sunaudojimui, skerdenos ir mėsos kokybei, šeriant jas racionais su kvietrugiais, 2005 m. LVA Gyvulininkystės institute atlikome bandymą su penimomis kiaulėmis. Tyrimų duomenimis, į kombinuotuosius pašarus su 60-70% kvietrugių įmaišius 0,1 ir 0,125% multienziminės kompozicijos, kiaulių augimo pagerėjimo tendencija nustatyta tik II penėjimo pusėje (virš 50 kg svorio). Šiuo atveju jos per parą priaugo 5-8,3% (P>0,1-0,4) daugiau, o pašarų 1 kg prieaugio sunaudojo 3,1-5,1% mažiau negu kontrolinės. Kiaulių šėrimas pašarais su 0,075% minėto priedo augimui ir pašarų sąnaudoms dėsningos įtakos neturėjo.

Kombinuotuosius pašarus, turinčius kvietrugių, praturtinus multienzimine kompozicija, kiaulių skerdenos kokybė mažai tesiskyrė nuo kontrolinių. Šeriant kiaules pašarais su 0,075, 0,1 ir 0,125% multienziminės kompozicijos priedu, mėsos cheminių ir fizinių rodiklių pokyčių dėsningumų nenustatyta, tik atitinkamai 3,82% (P>0,2), 4,92% (P<0,001) ir 4,95% (P<0,001) sumažėjo vandens rišlumas bei pastebima tendencija, kad atitinkamai 19,2 vnt. (P>0,1), 12,7 vnt. (P>0,2) ir 20,4 vnt. (P<0,025) sumažėja spalvos intensyvumas.

Raktažodžiai: kvietrugiai, multienziminė kompozicija, kiaulių augimas, pašarų sąnaudos, skerdenos kokybė, mėsos cheminė sudėtis