¹ Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas lauratrim@gmail.com

² Medicinos akademija, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
A. Mickevičiaus g. 9, LT 44307 Kaunas

SANTRAUKA

Buvo išanalizuoti dviejų stambių žalųjų galvijų veislinių bandų 3851 melžiamos
karvės kilmės duomenys, kurie yra skelbiami VĮ „Žemės ūkio informacijos ir
kaimo verslo centras“ veislinių gyvulių informacinės sistemos kilmės kortelėse.
Nustatytos kiekvienos karvės kilmės pilnumo dalys, pagal kurias jos buvo suskirstytos
į tris pagrindines grupes: gyvuliai su pilnai žinoma kilme, gyvuliai, kurių
nežinoma kilmės dalis sudaro 25-50 %, bei gyvuliai, kurių kilmė yra visiškai nežinoma
arba žinomas tik vienas trečios kartos protėvis. Nustatyta, kad žinomos
kilmės karvių produktyvumas didesnis (p<0,001). Žinomos kilmės karvių pieningumas,
pieno baltymų ir riebalų kiekis pirmosiose laktacijose yra aukštesnis,
bet didėjant laktacijų skaičiui šių karvių produktyvumas mažėja, o paskutinėse
laktacijose yra žymiai mažesnis negu karvių su nenurodyta kilme. Tačiau karvės,
kurių kilmė žinoma nepilnai, buvo ilgaamžiškesnės. Didžiausią statistiškai patikimą
(p<0,001) įtaką produktyvumo požymiams bendrojoje dispersijoje daro ūkio
veiksnys (nuo 1,63 iki 5,6 %).
Raktažodžiai: žalieji galvijai, kilmė, produktyviosios savybės, genotipai

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2011. 57. P. 18-27

UDK 636.2.082

INBRYDINGO PANAUDOJIMAS ATKURIANT PIRMĄJĄ LIETUVOS VIETINIŲ ŠIURKŠČIAVILNIŲ AVIŲ BANDĄ

Birutė Zapasnikienė

Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT–82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas birutez@lgi.lt

SANTRAUKA

1995 m. tuometiniame Lietuvos gyvulininkystės institute pradėta formuoti jau beveik
išnykusių vietinių šiurkščiavilnių avių banda. Ekspedicijų po Lietuvą metu
buvo atrinktos kelios tipiškiausios veislei ėriavedės ir vienas avinas. 1999 m.
jau buvo laikoma 17 avių (tarp jų – 8 ėriavedės ir 3 avinai), o banda pripažinta
veisline. Avių skaičius kasmet didėjo. 2000 m. buvo išvesti 4 linijų pradininkai, o
2001 m. suformuotos 4 avių šeimos. Nuo 2006 m. bandoje laikoma apie 100 avių,
o 2008 m. ši banda patvirtinta A kategorijos avių veislynu.
Savaime suprantama, jog pradėjus formuoti bandą tik iš kelių avių, sunku
buvo išvengti giminingo veisimo. Todėl mūsų tyrimų tikslas – atlikti inbrydingo
laipsnio kitimo 1995–2009 m. laikotarpiu Gyvulininkystės instituto vietinių
šiurkščiavilnių avių bandoje analizę. Šiai analizei atlikti buvo panaudotos visos
ėriavedės ir veisliniai avinai, laikyti 1995–1999 m., 2000–2004 m. ir 2005–
2009 m. laikotarpiais.
Atlikti tyrimai parodė, kad Gyvulininkystės instituto saugoma vietinių šiurkščiavilnių
avių banda suformuota naudojant artimą giminingą veisimą. Be to, avių
bandos formavimo pradžioje (1995–1999 m.) 13,33 % gyvulių buvo nežinomos
kilmės, 46,67 % avių – su nepilna kilme, o 40,00 % avių gauta labai artimo giminingo
poravimo (kraujomaišos) būdu. Didėjant avių skaičiui, inbrydingo laipsnis
mažėjo. 2000–2004 m. laikotarpiu, lyginant su 1995–1999 m., inbrydingo laipsnis
sumažėjo 7,59 %, o 2005–2009 m. laikotarpiu, lyginant su 2000–2004 m., –
dar 5,87 %.
Raktažodžiai: avys, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, veisimas, inbrydingo
laipsnis.

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2011. 57. P. 28-39

UDK 636.2.084

INOKULIANTO, SUDARYTO IŠ PIENO RŪGŠTIES BAKTERIJŲ, ĮTAKA PUPINIŲ-MIGLINIŲ ŽOLIŲ SILOSO FERMENTACIJOS KOKYBEI IR AEROBINIAM STABILUMUI

Jonas Jatkauskas, Vilma Vrotniakienė

Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas pts@lgi.lt

SANTRAUKA

Bandyme buvo tirtas inokulianto BioStabil Plus (BIOMIN GmbH, Austria), sudaryto
iš pieno rūgštį produkuojančių bakterijų Enterococcus faecium (BIO 34,
DSM 3530); Lactobacillus brevis (IFA 92, DSM 19456) ir Lactobacillus plantarum
(IFA 96, DSM 19457), efektyvumas silosuojant vidutiniškai pavytintą pupinių-
miglinių žolę. Žolė buvo pavytinta iki 320 g kg-1 SM ir joje žalių baltymų ir
vandenyje tirpstančių angliavandenių buvo atitinkamai174 ir 88 g kg-1.
BioStabil Plus priedas patikimai padidino žalių baltymų (149,4 vs 159 g kg-1
SM; P<0,05) ir virškinamųjų baltymų (108,9 vs 117,8 g kg-1 SM; P<0,01) kiekį
silose. Inokuliantas pagreitino fermentacijos procesą, patikimai sumažindamas
(P<0,05) siloso pH rodiklį ir patikimai padidindamas (P<0,05) bendrą fermentinių
rūgščių kiekį, lyginant su silosu be priedo. Inokuliuotame silose buvo daugiau
(P<0,01) pieno rūgšties ir daugiau acto rūgšties, lyginant su silosu be priedo.
Inokuliantas BioStabil Plus patikimai sumažino (P<0,01) sviesto rūgšties ir amoniakinio
azoto koncentraciją, lyginant su kontroliniu silosu. Sausųjų medžiagų
nuostoliai buvo patikimai mažesni (P<0,01) silose, pagamintame su inokulianto
priedu ir inokuliuotas silosas turėjo daugiau 2,1 % (P<0,01) virškinamosios
energijos ir daugiau 1,25 % (P<0,05) NEL, lyginant su įprastai užraugtu silosu.
Inokuliantas BioStabil Plus pagerino siloso aerobinį stabilumą.
Raktažodžiai: pupinių-miglinių žolių silosas, inokuliantas, fermentacija, SM
nuostoliai, aerobinis stabilumas

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2011. 57. P. 40-56

UDK 636.4.085

SKIRTINGOMIS TECHNOLOGIJOMIS TERMIŠKAI APDOROTO KOMBINUOTOJO PAŠARO KOKYBINIAI TYRIMAI

Saulius Bliznikas¹, Virginijus Uchockis¹, Violeta Juškienė¹, Gintautas Švirmickas¹,
Raimundas Matulaitis¹, Đuro Vukmirović², Nedeljka Spasevski², Radmilo Čolović<sup>2

1</sup> Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas lgi@lgi.lt

² Maisto technologijos institutas, Novi Sad universitetas
21000 Novi Sad, Bulevar cara Lazara 1, Serbija

SANTRAUKA

Šio darbo tikslas ištirti skirtingų terminio apdorojimo technologijų – granuliavimo,
ekstrudavimo ir ekspandavimo – bei skirtingų jų parametrų įtaką kombinuotojo
pašaro cheminei sudėčiai, amino rūgščių kiekybiniam pokyčiui bei tikrajam
sausos medžiagos virškinamumui in vitro. Kombinuotųjų pašarų granuliavimo,
ekstrudavimo ir ekspandavimo procedūros atliktos Novi Sad universiteto Maisto
technologijos institute, Novi Sad, Serbija. Tyrimo tikslais buvo įsigytas pramoniniu
būdu pagamintas kombinuotasis pašaras melžiamoms karvėms Smeža za
krave-18 (Agro Grnja d.o.o., Pivnice, Serbija). Kombinuotasis pašaras buvo pagamintas
iš kukurūzų, kvietinių, saulėgrąžų, sojos miltų, kalkakmenio, dikalcio
fosfato ir premikso. Cheminės sudėties, amino rūgščių, tikrojo sausos medžiagos
virškinamumo in vitro (IVTD) tyrimai buvo atlikti LSMU Gyvulininkystės
institute. Tyrimai parodė, kad priklausomai nuo naudotų terminio apdorojimo
technologijų bei pasirinktų jų parametrų skyrėsi pašare esančių sausų medžiagų
kiekis. Tai savo ruoštu įtakojo kai kurių kitų maisto medžiagų ( SM/ žali baltymai
r = 0,78; SM/ NEM r = 0,90; SM/ žali pelenai r = 0,70) kiekį natūraliame
pašare. Nustatyta tendencija, kad taikant visas terminio apdorojimo technologijas
mažėjo žalių riebalų kiekis. Labiausiai žalių riebalų kiekis sumažėjo ekstrudavimo
(40,7–51,73 %) ir ekspandavimo ( 20,8– 8,8 %) metu: nuo 31,70 g/kg
SM kontroliniame pašare iki 15,30–18,8 g/kg SM ekstruduojant ir iki 19,4–25,1g/ kg SM ekspanduojant. Kitų maisto medžiagų pokyčiuose dėsningumų nustatyti
nepavyko. Tyrimų metu išryškėjo bendra tendencija, kad skirtingais būdais
termiškai apdorotuose pašaruose sumažėjo suminis amino rūgščių kiekis. Net
10,2 % amino rūgščių kiekis natūraliame pašare sumažėjo granuliuojant pašarą
per 36 mm ilgio kanalus turinčią granuliatoriaus galvutę (granuliavimas 1 :
6). Akivaizdus suminio amino rūgščių kiekio sumažėjimas taip pat užfiksuotas
ekstruduojant pašarus 210 ir 510 aps/min greičiu ( atitinkamai 9,4 % ir 8,2 %).
Mažiausi amino rūgščių nuostoliai pasireiškė ekspandavimo metu: priklausomai
nuo eksperimentui pasirinktų ekspanderio parametrų suminis amino rūgščių kiekis
sumažėjo 1,2 % (150 aps/min) - 4,3 % (90 aps/min). Pašaro ekspandavimas
ir ekstrudavimas pablogino nepakeičiamų ir pakeičiamų amino rūgščių santykį.
Pats mažiausias (0,74) jis buvo, kai pašarai buvo ekspanduojami 300 aps/
min greičiu ir ekstruduojant pašarą 510 aps/min greičiu. Granuliuojant pašarą
nepakeičiamų/pakeičiamų amino rūgščių santykis išliko nepakitęs arba sumažėjo
labai nežymiai lyginat su kontroliniu termiškai neapdorotu pašaru. Nei viena iš
naudotų technologijų neturėjo įtakos pašaro virškinamumui. Termiškai apdorotų
pašarų IVTD savo skaitine verte buvo artimos kontroliniam pašarui ir svyravo
83,71–85,58 % ribose.
Raktiniai žodžiai: terminis apdorojimas, granuliavimas, ekstrudavimas,
ekspandavimas, cheminė sudėtis, tikrasis sausos medžiagos virškinamumas

ISSN 1392–6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2011. 57. P. 57-71

UDK 636.2.084

Kvietinių sėlenų – β-krakmolo dekstrinų sirupo granulių įtaka kiaulių augimo INTENSYVUMUI bei SKERDENOS kokybei

Raimondas Leikus, Violeta Juškienė, Remigijus Juška

Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas mityba@lgi.lt

SANTRAUKA

Siekiant ištirti kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granulių panaudojimo
galimybes penimų kiaulių racionuose, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto
Gyvulininkystės institute atlikome bandymą su pjetrenų ir Vokietijos landrasų
mišrūnais.
Tyrimų duomenimis, į kombinuotuosius pašarus vietoj miežių I penėjimo pusėje
(iki 60 kg svorio) įmaišius 15 % kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo
granulių, pablogėjo kiaulių augimas – jos per parą priaugo 23,6 % (P=0,002)
mažiau. Antroje penėjimo pusėje (virš 60 kg svorio), kiaulių pašaruose esant minėtų
granulių, augimo intensyvumas mažai tepakito. Kiaulių pašaruose I penėjimo
pusėje panaudojus kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granules,
pašarų sąnaudos 1 kg prieaugio padidėjo 12,3 %, o jų suvartojimas per parą
sumažėjo 14,4 %. Tik II penėjimo pusėje kiaulės, gavusios šio pašaro, kilogramui
priaugti sunaudojo 3,6 % mažiau pašarų, o per parą jų suėdė tiek pat, kiek ir
kontrolinės. Šeriant kiaules pašarais su kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų
sirupo granulėmis, skerdenos kokybė iš esmės nepakito.
Taigi, penimų kiaulių kombinuotuosiuose pašaruose kvietinių sėlenų-β-
krakmolo dekstrinų sirupo granules galima naudoti tik antroje penėjimo pusėje
(virš 60 kg svorio), įterpiant jų ne daugiau, kaip 15 %. Kiaulėms I penėjimo pusėje
(iki 60 kg svorio) duoti kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granulių
nerekomenduojama, nes gali pablogėti augimas bei pašarų sąnaudos.
Raktažodžiai: kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granulės, kiaulių
augimas, pašarų sąnaudos, skerdenos kokybė

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2011. 57. P. 72-83

UDK 636.083

BIOHIGIENINĖS PRIEMONĖS PANAUDOJIMO KARVIŲ IR VERŠIŲ KRAIKUI TYRIMAI

Vytautas Ribikauskas, Ina Stuogė

Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas vytautas@lgi.lt

SANTRAUKA

2010-2011 metais iš penkių pieno krypties galvijininkystės ūkių karvių ir veršių
guoliaviečių buvo imami kraiko paklotės pavyzdžiai ir laboratorinėmis sąlygomis
apdorojami biohigienine priemone, kurios veiklioji medžiaga buvo diatomitas.
Apdoroti biohigienine priemone ir kontroliniai neapdoroti mėginiai buvo
laikomi penkias dienas esant 15±1 ir 2±1 oC, tuo laiku reguliariai buvo matuojamas
iš mėginių išsiskiriančio amoniako kiekis. Lygiagrečiai dalis mėginių buvo
laikomi penkias dienas esant 15±1 oC, po to buvo nustatyti šie cheminiai, fiziniai
ir mikrobiologiniai rodikliai: amonio azotas, bendras azotas, drėgmės kiekis, enterobakterijų
(Enterobacteriacea) skaičius, mikroorganizmų kolonijas sudarančių
vienetų skaičius, pelėsių skaičius, organinis azotas, pH, sausosios medžiagos.
Tyrimais nustatyta, kad apdorojus karvių ir veršių kraiko paklotę, joje buvo
daugiau amoniakinio azoto, mažiau enterobakterijų. Apdorotoje karvių kraiko
paklotėje taip pat buvo mažesni bendrojo ir organinio azoto nuostoliai, mažesnis
bendras mikrobų ir pelėsių kiekis, mažesnis terpės rūgštingumas. Apdorojus
karvių ir veršių paklotę, iš substrato išsiskyrė daug mažiau amoniako lyginant su
neapdorota kraiko paklote.
Raktažodžiai: biohigieninės priemonės, amoniakas, azotas, diatomitas, karvės,
veršiai
 

ISSN 1392–6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2011. 57. P. 84-102
Apžvalginis straipsnis

UDK 636.2.082

Embrionų transplantavimo TECHNOLOGIJOS AVININKYSTĖJE

Rasa Nainienė, Artūras Šiukščius, Birutė Zapasnikienė

Gyvulininkystės institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
R. Žebenkos g. 12, LT-82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas rasa@lgi.lt

SANTRAUKA

Pagrindiniai avių embrionų transplantavimo technologijos elementai sukurti jau
daugiau nei prieš 57 metus. Tačiau jei galvijininkystėje šis metodas praktikoje
naudojamas labai plačiai, tai avininkystėje embrionų transplantavimo apimtys
išlieka nedidelės.
Apžvelgiami avių embrionų, gautų in vivo ir in vitro , transplantavimo technologijų
pagrindiniai etapai: donorių atrinkimas, rujos sinchronizacija, superovuliacijos
sukėlimas, sėklinimas laparotominiu ir laparoskopiniu metodais, embrionų
išplovimas, įvertinimas, kriokonservavimas, persodinimas recipientėms.
Pateikiama paskutinio dešimtmečio avių embrionų transplantavimo dinamikos
analizė pasaulyje. Aptariami ovocitų gavimo metodai, jų subrandinimas, apvaisinimas,
tolesnis kultivavimas in vitro, trumpalaikis ir ilgalaikis išsaugojimas.
Nagrinėjama įvairių faktorių įtaka atsakui į superovuliaciją, apsivaisinimą, embrionų
prigijimą po persodinimo. Aptarti avių embrionų transplantavimo technologijų
privalumai ir trūkumai, panaudojimas avininkystėje.
Raktažodžiai: avys, embrionai, transplantavimas, superovuliacija