Siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos kaimo vietovių plėtros strategijų principus, keičiamas paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai santykis, vis didesnę struktūrinių fondų lėšų dalį skiriant kaimo plėtrai. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kaimo gyventojai įgijo teisę į finansinę paramą iš ES struktūrinių fondų. Pieno ūkis – viena iš svarbiausių šalies žemės ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. Pieno ūkio modernizavimas bei restruktūrizavimas yra viena prioritetiniu pieno ūkio plėtros krypčių: investicijos reikalingos pieno gamybos efektyvumui, žalio pieno kokybei gerinti, veterinarijos ir higienos, aplinkosaugos reikalavimams įgyvendinti.

   Didelę agrarinio sektoriaus įtaką šalies ekonomikai ir su juo susijusių rinkų plėtrai nuolat pažymi Vokietijos, Jungtinės Karalystės, kitų ES valstybių bei JAV mokslininkai. Svarbu pasiekti, kad pradėtos žemės, finansavimo bei technologijų modernizavimo reformos žemės ūkyje ir socialines bei aplinkosaugos reformos kaime spartėtų. Žemės ūkiui Lietuvoje ypač reikalinga valstybės parama. Dabartiniu metu išvystytos rinkos šalyse, dėl egzistuojančių nuo žmonių valios nepriklausančių veiksnių, žemės ūkis yra remiamas.

   2005 metų gruodžio 14 – 15 dienomis Vilniuje vyko Tarptautinė mokslinė konferencija „Kaimo plėtros planas: Mokslinis požiūris. 2007-2013 m. laikotarpio iššūkiai kaimo plėtrai ir maisto ūkiui“, kurioje dalyvavo ir Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkai dr. Ina Skurdenienė ir dr. Gediminas Vaičionis. Konferenciją „Best Western Naujasis Vilnius“ viešbutyje atidarė žemės ūkio ministrė prof.habil.dr. Kazimira Danutė Prunskienė pranešimu apie Europos Sąjungos struktūrinės paramos naudojimo Lietuvos kaimo plėtrai 2007-2013 strategiją. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas dr. Jonas Jagminas kalbėjo apie agrarinio mokslo ir gamybos įvairovę, o Mokslų akademijos atstovas, narys korespondentas, habil. dr. Leonas Kadžiulis apžvelgė mokslo įnašą į Lietuvos kaimo plėtrą. Elodie Douarin ir Laure Latruffe ( Londono karališkasis koledžas, INRA Prancūzijos valstybinis žemės ūkio mokslinių tyrimų institutas) kalbėjo BŽŪP bendrųjų išmokų ūkiui ir už plotą įtaką ūkininkų sprendimams-pristatė ūkių tyrimų rezultatus. Kaimyninės Latvijos kaimo plėtros patirties pamokas išsamiai aptarė Latvijos valstybinio agrarinės ekonomikos instituto mokslininkė Daina Saktina.

   Gyvulininkystės tendencijas ir perspektyvas, vykdant kaimo plėtros ir aplinkosaugos priemones Lietuvoje, išsamiai aptarė Gyvulininkystės instituto mokslininkai Ina Skurdenienė, Vytautas Ribikauskas ir Gediminas Vaičionis. Pranešime buvo pateikta ūkininkų, dalyvaujančių kaimo plėtros priemonėje „Standartų laikymasis“ demografinė analizė, apibendrinta jų ūkių planuojama plėtra, išanalizuota gyvulių laikymo ir pieno gamybos technologijos, parodytas investicijų į atskiras gamybos priemones pasiskirstymas (Kaimo plėtros priemonėje „Standartų laikymasis“ 1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvos 92/46/EEB, nustatančios sveikatos taisykles žalio pieno, termiškai apdoroto pieno produktų gamybai ir tiekimui į rinką (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. rugsėjo 29 d. tarybos direktyva (EB) NR. 85/2003) - toliau – Pieno direktyva, bei 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos Nr. 91/676/EEB dėl vandens apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių - toliau Nitratų direktyva) siekiama dalinai kompensuoti ūkininkų, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių ir kitų žemės ūkio veiklos subjektų išlaidas, daromas vykdant ES direktyvas. Aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės, sveikatos ar darbo saugos standartus, nurodytus Europos Tarybos reglamente Nr. 1782/2003, nustatančius bendrąsias taisykles tiesioginės paramos schemoms pagal BŽŪP ir numatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, pastarieji privalės įgyvendinti iki 2007m. sausio 1 d. minėtų standartų įdiegimas pareikalaus iš Lietuvos ūkininkų nemažų laiko sąnaudų ir finansinių investicijų). Pieno ūkis – viena iš svarbiausių šalies žemės ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. Pieno ūkio modernizavimas bei restruktūrizavimas yra viena prioritetinių pieno ūkio plėtros krypčių: investicijos reikalingos pieno gamybos efektyvumui, žalio pieno kokybei gerinti, veterinarijos ir higienos, aplinkosaugos reikalavimams įgyvendinti. Visoje Lietuvos pieno gamybos, perdirbimo ir produktų pateikimo vartotojui grandinėje siekiama pažangos ir efektyvumo - nuolat tobulinama pieno produktų kokybė, gerinant produktų saugą; plečiamas pieno produktų asortimentas, atsižvelgiant į kintančius vartotojų poreikius; restruktūrizuojami ir modernizuojami pienininkystės ūkiai; gerinamas gyvulių genetinis potencialas, šėrimo ir laikymo sąlygos, atsiranda įdarbinimo kaime galimybės. Pieno ūkiams investuojant į šiuolaikinius brangius žemes ūkio įrengimus bei techniką, augant darbo užmokesčiui, pieno gamybos savikaina turėtų artėti prie ES šalių lygio. Todėl, siekiant išlaikyti pieno ūkių konkurencingumą, būtina kelti veiklos efektyvumą (didinti darbo našumą, karvių produktyvumą ir pan.) bei vykdyti racionalią investicinę politiką, daugiau dėmesio skiriant fermos įrangai (tai didina darbo našumą), ieškant galimybių pigiau statyti tvartus (šalto tipo, palaido karvių laikymo, rekonstruojant turimus tvartus). Lietuvoje kaimo plėtros kryptys, numatytos 2004 – 2006 metams turėtų išlikti ir ateityje (2007 – 2010m.), o pasikeitus ES paramos kryptims, valstybė turėtų ir toliau finansuoti veiksmingiausias paramos programas, atsižvelgdama į būsimų paramos gavėjų aktyvumą ir įvertinus dabartinius pokyčius šalies žemės ūkyje. Kuriant Lietuvoje modernų, efektyvų ir konkurencingą pieno ūkį, sakė mokslininkai, būtinai turi būti atsižvelgiama į mokslinių tyrimų rezultatus. Valstybė, panaudodama ekonominius svertus, turi skatinti gamintojus didinti pieno gamybos apimtis ir gerinti pieno kokybę, padedant įgyvendinti ES veterinarijos, sanitarijos, aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės reikalavimus.

   Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) atstovas Albertas Gapšys kalbėjo labai aktualia ir daug diskusijų keliančia šiandien tema: apie kiaulininkystę Lietuvoje. Jis pateikė kiaulininkystės ūkių gamybos efektyvumo veiksnių ekonominę analizę bei nurodė jų įtaką konkurencingumui.

   Daug įdomių minčių pateikė Dan Marius Voicilas, svečias iš Rumunijos, apie užsienio investicijų politiką savo šalies žemės ūkyje integracijos į ES išvakarėse. Mokslininkas Skaba Jansen iš Suomijos 2albėjo apie Baltijos šalių pieno sektoriaus struktūrinius pokyčius ir plėtrą, išryškindamas pieno ūkių modernizavimo ir restruktūrizavimo svarbą.

   Išskirtinį dėmesį sukėlė akademiko, Rusijos žemės ūkio mokslų akademijos viceprezidento, Boliaus Poškaus pranešimas apie Rusijos žemės ūkio problemas, jų sprendimo būdus. Rusijoje šiuo metu žemės ūkis yra labai nualintas, gamyba du kartus mažesnė nei buvo 1988-1990 metais. Kaimuose darbo užmokestis 40 proc. mažesnis nei miestuose. Žemės ūkio gamintojai Rusijoje negauna biudžetinio palaikymo. Rusijoje atsiveria didelė rinka ir Lietuvos gyvulininkystės produkcijos gamintojams: Rusijai trūksta galviju ir kiaulių skerdenų, lengvai sprendžiamos jų transportavimo problemos. Jei padidėtų kiaulienos ir jautienos gamyba, Lietuva laimėtų konkurencinę kovą Rusijos rinkoje, teigė akademikas. Taigi, galimybės yra, netrukus bus ir geri rezultatai. Panaši situacija pastebima Baltarusijoje bei Ukrainoje. Profesorius pažymėjo, kad šiuo metu trys Lietuvos įmonės eksportuoja kietuosius sūrius į Rusiją: UAB “Hermis“, AB „Rokiškio sūriai“ ir AB“Pieno žvaigždės“. „Hermis“ aprūpina sūriais 20 stambiausių Rusijos miestų.

   Virginijus Skulskis (LAEI) apžvelgė ekologinio ūkininkavimo plėtros tendencijas Lietuvoje, pateikdamas ūkininkaujančių ekologiškai bei tradiciniu būdu požiūrį į tokį gamybos būdą ir jų apsisprendimą įtakojusius veiksnius. Jei 1997 metais ekologiškai ūkininkauti buvo apsisprendę 106 ūkininkai, tai 2005 metais jų jau yra 1811. Ūkiai yra mišrūs – augalininkystės-gyvulininkystės tipo, o pagal dydį virš 70 proc. – prekiniai ūkiai. Virš 72 proc. apklaustų ūkininkų mano, kad ekologinis ūkininkavimas tiesiogiai įtakoja žmonių sveikatą ir laukinių gyvūnų bei augalų išsaugojimą, ir absoliuti jų dauguma yra tuo pilnai įsitikinę. Net jei būtų nutraukta dabartinė paramos programa, 52 proc. Ūkininkaujančių žmonių toliau vystytų tokį gamybos būdą, bet ketvirtadalis iš jų mažintų apimtis.

   Daiva Kšivickienė (LAEI) savo pranešime kalbėjo apie užimtumą ir nedarbą kaime, teigdama, kad nedarbo lygis respublikos kaimuose nuo 2000 iki 2004 metų sumažėjo 3,6 proc. Pranešėja nurodė šias skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones: tiesiogines išmokas, kaimo verslininkų atstovavimo parodose, mugėse rėmimą, mokymą, maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems programą, investicinę paramą. Buvo pabrėžta išskirtinė bendruomeninių organizacijų kaimuose veiklos svarba, rengiant vietos veiklos grupių projektus, dalyvaujant nacionalinės reikšmės dokumentų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo rengime.

   Tarptautinės konferencijos dalyviai vieningai sutarė, kad žemės ūkio sektoriaus konkurencingumas labai priklauso ir nuo valstybės paramos žemės ūkiui bei racionalaus naudojimo. Vidurio ir Rytu Europos valstybės, siekdamos sėkmingai integruotis į ES bendrąją rinką, žemės ūkiui skiria santykinai didesnę paramą. Išsivysčiusios šalys šiam veiksniui teikia išskirtinę reikšmę, nes tik pelningi ūkiai sugeba pagaminti produkciją, galinčią konkuruoti tarptautinėse rinkose. Kita vertus, tik pelningi ūkiai turės pakankamą vidinės plėtros potencialą, galės tikėtis bankų kreditų tolesniam gamybos modernizavimui, gaus finansinę paramą per įvairius struktūrinius fondus. Užsienio šalyse paramos žemės ūkiui dalis BVP apimtyje svyruoja nuo 0 proc. (Naujoji Zelandija) iki 2 proc. (Turkija). JAV ir ES ši dalis sudaro tik apie 0,3 proc., Lietuvoje – apie 1,3 proc. Pasaulinė praktika rodo, kad 35–95 proc. visos paramos sudaro kainų palaikymas. Apie trys ketvirtadaliai žemės ūkio paramos tenka gamintojams, kita skiriama infrastruktūrai, inspektavimui, tyrimams ir marketingui.