ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 87-96
 
UDK 636.2.084.637.5
 
SKIRTINGŲ BALTYMINIŲ PRIEDŲ ĮTAKA PENIMŲ BULIUKŲ AUGIMUI IR MĖSOS KOKYBEI
 
Virginijus Uchockis, Petras Bendikas
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Lietuvos gyvulininkystės instituto Bandymų skyriuje 2001 m. atliktas bandymas su Lietuvos juodmargių veislės 2 analogiškomis buliukų grupėmis, po 7 gyvulius kiekvienoje. Abiejų grupių gyvuliai žiemą sočiai šerti silosu, o vasarą – žaliaisiais pašarais. Be to, vienam gyvuliui per dieną duota po 2,5 kg kombinuotojo pašaro, o žiemą – dar ir po 1,0 kg šieno. Kontroliniame kombinuotajame pašare žiemą buvo 27% rapsų išspaudų, tiriamajame – 47% peliuškų. Vasarą kombinuotajame pašare buvo atitinkamai 7% rapsų išspaudų ir 12% peliuškų. Nustatyta, kad skirtingi baltyminiai priedai turėjo įtakos buliukų augimui, ekonominiam efektyvumui ir skerdenų morfologinei sudėčiai. Peliuškų gavusių buliukų augimas per parą buvo 127 g (P<0,025) mažesnis, sušertų pašarų savikaina 1 centneriui prieaugio gauti – 15,65% didesnė, blogesnė skerdenų morfologinė sudėtis, 0 mėsingumo indeksas mažesnis (P<0,05), lyginant su buliukais, gavusiais rapsų išspaudų. Skirtingai šertų buliukų mėsos kokybė iš esmės nesiskyrė.
Raktažodžiai: penimi buliukai, rapsų išspaudos, peliuškos, buliukų augimas, skerdenų morfologinė sudėtis, mėsos kokybė
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 106-115
 
UDK 636.2.085.633.2.631.55
 
SILOSO, PAGAMINTO SKIRTINGOMIS TECHNOLOGIJOMIS IR IŠ SKIRTINGOS ŽALIAVOS, PALYGINAMASIS ĮVERTINIMAS
 
Jonas Jatkauskas, Vilma Vrotniakienė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
2001-2002 metais atlikti bandymai, kuriais buvo norima palyginti siloso, pagaminto ritiniuose (sausų medžiagų (SM) kiekis silosavimo metu – 300g/kg) iš ankštinių-varpinių žolių (B), siloso, pagaminto tranšėjoje iš ankstyvo brendimo veislės kukurūzų (K) (SM – 200 g/kg) ir siloso, pagaminto tranšėjoje iš kukurūzų + 15% vienmečių ankštinių-varpinių mišinio (K+M) (SM – 280 g/kg), kokybę ir mitybinę vertę
Visi trys siloso tipai buvo geros kokybės ir turėjo sausų medžiagų atitinkamai 308, 205 ir 276 g/kg; neapdorotų baltymų – 143,3, 78,8 ir 116,1 g/kg SM; cukraus – 21,1, 53,4 ir 39,4 g/kg SM; pH – 4,6, 3,8 ir 4,3; organinių rūgščių – 36,2, 97,9 ir 54,2 g/kg SM; pieno rūgšties – 21,7, 67,6 ir 41,7 g/kg SM. Geriau virškinamos (in vivo) buvo K+M siloso maisto medžiagos, palyginus su B ir K silosu: organinės medžiagos atitinkamai 3,6 ir 6,3%; proteinai – 20,4 ir 36,2% (P < 0,05; P < 0,025); riebalai – 29,1 ir 15,5% (P < 0,005; P < 0,05); ląsteliena – 2,2 ir 5,5% ir NEM – 4,6% ir 3,6%.
Penimi buliukai, šerti K+M silosu (143 d.), per parą priaugo 1211 g, arba 7,9 ir 9,1% daugiau, nei gavę B ir K silosą. Kombinuotųjų pašarų sąnaudos grupėje buliukų, gavusių K+M silosą, buvo atitinkamai 7,8 ir 9,1% mažesnės, nei gavusių B ir K silosą.
Raktažodžiai: silosas, penimi buliukai, fermentacijos kokybė, mitybinė vertė, žolės, kukurūzai
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 57-65
 
UDK 636.5.082.12
 
DĖSLIŲJŲ VIŠTŲ KROSO PRADINIŲ LINIJŲ KRAUJO SERUMO BALTYMŲ POLIMORFINĖS SISTEMOS
 
Robertas Juodka, Audronė Benediktavičiūtė–Kiškienė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
Santrauka
 
Ištirtas dėsliųjų paukščių kroso „Lohmann White LSL“ pradinių linijų A, B, C ir D kraujo serumas baltymų polimorfizmo atžvilgiu. Atlikta kroso linijų genetinės struktūros analizė parodė jų genetinę diferencijaciją pagal atskirų aptinkamų alelių dažnumą.
Visuose lokusuose, išskyrus transferinų, faktinis heterozigotiškumas (Ho) buvo žemesnis negu teorinis (Hex).
Stebimas ir laukiamas heterozigotiškumas visose linijose statistiškai patikimai skyrėsi pagal 5 genetines sistemas, kur χ2 dydis viršijo maksimalią reikšmę (3,84), kuriai esant, genų pusiausvyros hipotezė galėtų būti atmesta.
Pagal nefermentinius kraujo serumo baltymus, naudojant genetinio identiškumo koeficientą pagal Nei (1972), genetiškai labiausiai artimos pasirodė A ir D, C ir D linijos. Labiausiai genetiškai tarpusavyje nutolusios pasirodė A ir C, B ir C linijos.
Dendrogramoje linijos formuoja keturis atskirus klasterius, patvirtinančius tiriamųjų linijų genetinę diferencijaciją.
Arčiausiai tarpusavyje yra tėvų derinio tėvų linija A su motinų derinio motinų linija D ir tėvų derinio motinų linija B su motinų derinio tėvų linija C.
Raktažodžiai: dėslieji paukščiai, pradinės linijos, linijų genetinės struktūros analizė, faktinis ir teorinis heterozigotiškumas, genetinis identiškumas, genetinė distancija, dendrograma
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 140-148
 
UDK 636.4.083
 
Šiltų guolių-dėžučių su reguliuojamu landos dydžiu įtaka
paršelių-žinduklių augimui
 
Violeta Juškienė, Remigijus Juška
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Tyrimai atlikti Lietuvos gyvulininkystės instituto (LGI) bandymų fermoje su 167 paršeliais. Tiriamosios grupės paršelių guoliams įrengti pagamintos stačiakampės 1,1m² ploto medinės dėžutės su sintetiniu audiniu pridengta 0,19 m² ploto landa. Kontrolinės grupės paršeliai nuo gimimo iki nujunkymo 60 dienų amžiuje šildyti lempomis. Nustatyta, kad dėžutėse temperatūra buvo vidutiniškai 6,7% aukštesnė negu tvarte.  Anglies dvideginio dujų koncentracija, nors ir buvo 2,1 karto aukštesnė nei tvarte, tačiau neviršijo leistinų normų. Tiek tiriamosios, tiek kontrolinės grupių paršeliai augo panašiai. Įrengti šilti guoliai-dėžutės su pridengta iki 20 dienų paršelių amžiaus, o vėliau atidengta landa leidžia sudaryti tinkamą mikroklimatą, nepabloginantį paršelių augimo ir sveikatingumo. Tokių dėžučių naudojimas leido sutaupyti apie 300 kwh elektros energijos vienam paršelių lizdui išauginti iki nujunkymo.
Raktažodžiai: dėžutė, paršeliai žindukliai, landa, užuolaida
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 23-31
 
UDK 636.4.082
 
SKIRTINGO HALOTANO FENOTIPO KIAULIŲ PRODUKTYVUMAS
 
Ramutis Klimas, Asta Klimienė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
Šiaulių universitetas
 
SANTRAUKA
 
Taikant halotano testą, 1990-1997 m. buvo tiriamas Lietuvoje auginamų skirtingų veislių kiaulių atsparumas stresams bei jų įtaka produktyvumui. Iš grynaveislių kiaulių atsparesni stresams pasirodė Lietuvos baltųjų veislės paršeliai (11,0%), jautresni buvo diurokai (12,5%), jorkšyrai (15,2-16,1%), landrasai (16,7-18,0%) ir hempšyrai (18,7%). Vykdant dviejų veislių pramoninį mišrinimą, jorkšyrai ir landrasai padidino mišrūnų jautrumą stresams atitinkamai 1,5-4,2 ir 8,5%, o hempšyrai ir diurokai mišrūnų atsparumui stresams neigiamos įtakos neturėjo, palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis. Taip pat nustatyta, jog jautresni stresams yra kuiliukai (12,0-22,6%) negu kiaulaitės (7,7-15,5%). jautrios stresams kiaulės yra raumeningesnės, tačiau mažesnio vislumo, blogiau auga ir penisi, jų mėsos bei lašinių kokybė prastesnė negu atsparesnių.
Pagrindinis halotano testo trūkumas, kad negalima nustatyti heterozigotinių (Nn) palikuonių, kurie tampa recesyvinio geno nešiotojais. Be to, naudojant šį metodą, galima tirti 3-12 savaičių amžiaus paršelius. Ištirti vyresnio amžiaus paršelius dėl jų didesnio svorio yra fiziškai sunku. Tikslesnę stresams atsparesnių kiaulių atranką galima padaryti naudojant genetinių markerių metodą, kuris pastaruoju metu įgyvendintas ir Lietuvoje. Juo galima ištirti įvairaus amžiaus kiaules.  
Raktažodžiai: halotano testas, fenotipas, genotipas, kiaulių veislės, reprodukcinės, penėjimosi ir mėsinės savybės, mėsos ir lašinių kokybė
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 3-12
 
UDK 636.1.082
 
ŽEMAITUKŲ VEISLĖS MONITORINGAS
 
Valė Macijauskienė
 
Santrauka
 
1994 m. buvo pradėta kurti ir įgyvendinti žemaitukų veislės arklių išsaugojimo programa. Šio darbo tikslas buvo įvertinti ir apibendrinti programos vykdymo rezultatus bei numatyti veislės vystymo strategiją tolimesniam etapui. Buvo atliktas veislės monitoringas ir būklės analizė, kurie parodė, kad programos priemonių įgyvendinimas nuo 1994 iki 2002 m. išvedė žemaitukų veislę iš kritinės būklės į pavojaus būklę, kurioje, populiacijai pastoviai didėjant, rizikos laipsnis veislei išnykti mažėja. Pasiteisino pirmą kartą arklininkystėje pritaikytas prof. J. Šveisčio uždarų populiacijų metodas, kurio dėka buvo galima vykdyti grynąjį veisimą labai mažoje populiacijoje be kraujomaišos pasekmių. Apibendrinus programos vykdymo rezultatus, nustatyta, kad žemaitukų veislės arkliai saugomi ir “in situ” – grynąjį veisimą vykdant 4 veislinėse bandose bei visoje šalyje, ir “ex situ” - užšaldant arklių DNR, kraujo mėginius bei spermą.
Pritaikytų veislininkystės priemonių dėka pavyko veislę išvesti iš kritinės į pavojaus būklę. Siekiant išplėsti veislės genealoginę struktūrą ir užtikrinti išsaugojimą “in situ”, 82% žemaitukų arklių sukoncentruota veislinėse bandose, kuriose taikomas uždarų populiacijų veisimo metodas ir pradėtas naujų eržilų linijų kūrimas.
Uždarų populiacijų metodu bei naujų linijų sukūrimu išplėtus žemaitukų veislės genealoginę struktūrą ir padidinus arklių skaičių, veislė gali būti panaudojama daugelyje perspektyvių sričių: darbui šeimos ūkyje, turizmo, pramogų versle, sporto mokyklose, muziejuose, hipoterapijai, dresūrai, moksliniams tyrimams, šalies aplinkosauginių programų vykdyme, kitų vietinių arklių veislių gerinimui, eksportui ir t.t.
Raktažodžiai: išsaugojimo programa, žemaitukų veislė, monitoringas, veislės būklė, genealoginė struktūra, veisimo strategija
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 76-86
 
UDK
 
MIKOTOKSINO ZEARALENONO IR JĮ NEUTRALIZUOJANČIO PREPARATO TOXY-NIL PLUS DRY POVEIKIS SPERMATOZOIDŲ GYVYBINGUMUI IR JUDRUMO KITIMUI
 
Audronė Mankevičienė
 
Lietuvos žemdirbystės institutas
 
Artūras Šiukščius, Vidmantas Pileckas
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Ištirtas mikotoksino zearalenono poveikis kuilių spermatozoidų gyvybingumui ir judrumo kitimui, vertinant atskiestą spermą prie 160C temperatūros, kas 24 val. Nustatytas mikotoksinus neutralizuojančio preparato Toxy-Nil Plus Dry efektyvumas kuilių lytinių ląstelių gyvybingumui ir judrumo kitimui .
Atlikti tyrimai parodė, kad kuilių, 5 savaites su pašaru per parą gavusių 3,62 mg zearalenono, spermatozoidų gyvybingumas kas savaitę, lyginant su kontroline grupe, atitinkamai mažėjo: 9,6%, 15,8%, 20,7%, 17,5% ,28,1% (P<0,001). Panaudojus mikotoksinus neutralizuojantį preparatą Toxy-Nil Plus Dry, minėti rodikliai, lyginant su kontroline grupe, pagerėjo (2,4%, 9,7% 10,3%, 7,5%, 10,9%). Gauti skirtumai tarp tiriamųjų grupių patikimi. Panašūs rezultatai gauti, analizuojant spermatozoidų judrumo kitimą. Ilgesnis šėrimas mikotoksino turinčiu pašaru palaipsniui mažino spermatozoidų judrumą. Charakteringiausi skirtumai nustatyti trečią ir penktą lėtinės intoksikacijos laikotarpio savaitę. Nors spermatozoidų judrumas penktą lėtinės intoksikacijos laikotarpio savaitę po 72 val. inkubavimo sumažėjo 64,0%, lyginant su kontroline grupe, tačiau jie išgyveno 312 valandų. Panaudojus Toxy-Nil Plus Dry, spermatozoidų judrumas po 72 valandų padidėjo 53,8% (P < 0,001), tačiau nuo kontrolinės grupės skyrėsi 22,0 % (P < 0,01).
nustojus šerti zearalenono ir mikotoksinus neutralizuojančio preparato turinčiu pašaru, kuilių spermatozoidų išgyvenimo ir judrumo kitimo rodikliai kontrolinės grupės lygį pasiekė po savaitės.
 Raktažodžiai: mikotoksinai, zearalenonas, kuiliai, spermatozoidų gyvybingumas, mikotoksinų inhibitoriai
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 66-75
 
UDK 636.2.082.591.3
 
FETALINIO VERŠELIŲ SERUMO IR GALVIJŲ SERUMO ALBUMINO ĮTAKA GALVIJŲ OOCITŲ SUBRANDINIMUI, APVAISINIMUI IR TOLESNIAM EMBRIONŲ VYSTYMUISI IN VITRO
 
Rasa Nainienė, Jonas Kutra, Algirdas Urbšys, Artūras Šiukščius, Vidmantas Pileckas
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Ištirtas galvijų oocitų subrandinimo ir embrionų kultivavimo in vitro terpių baltyminių priedų – fetalinio veršelių serumo (FEVS) ir galvijų serumo albumino (GSA) poveikis oocitų in vitro vystymuisi.
Palyginus oocitų subrandinimo ir embrionų kultivavimo in vitro terpes su 10% ir 25% FEVS priedu nustatyta, kad 10% FEVS koncentracija sąlygojo geresnį oocitų subrendimą ir vystymąsi: subrendo 66,6%, o toliau vystėsi 67,2% oocitų,morulės ir blastulės stadijas pasiekė 13,3% embrionų. 25% FEVS priedas sąlygojo 44,6% oocitų subrendimą, 52,4% - tolesnį embrionų vystymąsi ir 1,6% morulių ir blastulių susiformavimą.
Nustatyta, kad skirtingų gamintojų - “Sigmos” ir Biochemijos instituto FEVS savo poveikiu embrionų in vitro vystymuisi nesiskyrė. Terpėje su 10% “Sigmos” FEVS vystėsi 68,1%, o terpėje su Biochemijos instituto FEVS - 63,7% oocitų.
Ištyrus FEVS ir GSA įtaką embrionų in vitro vystymuisi, nustatyta, kad GSA teigiamai veikė pirmuosius embrionų pasidalinimus, sąlygojo geresnę embrionų kokybę, todėl gali būti naudojamas kultivavimo terpėje vietoje FEVS. Terpėje su GSA po apvaisinimo vystėsi 74% oocitų, o morulės stadiją pasiekė 14,8% embrionų. Terpėje su FEVS sėkmingai vystėsi 59,7% oocitų, o morulių gauta 18,9%. FEVS turi didesnį teigiamą poveikį vėlesnių išsivystymo stadijų embrionams.
Raktažodžiai: galvijų embrionai, fetalinis veršelių serumas, galvijų serumo albuminas
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 32-40
 
UDK 636.4.082
 
Grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių genealoginė struktūra ir JŲ išsaugojimO PRIEMONĖS
 
Irmantas Povilauskas
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Grynaveisles Lietuvos baltąsias kiaules šiuo metu veisia 19 veislynų. Šio tipo genealoginę struktūrą sudaro 8 kuilių linijos (n=74) ir 17 paršavedžių šeimų (n=1930). Labiausiai išplitę yra Baravyko (24,32%), Maršalo (18,92%) ir Imperatoriaus (14,86%) linijų kuiliai bei Drąsuolės (18,60%), Liūtės (17,56%), Dobilės (15,80%) ir Rūtos (12,69%) šeimų paršavedės. Įvertinus grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių paplitimą, nustatyta, kad kai kurios linijos ir šeimos veisiamos viename arba dvejuose veislynuose. Vienas arba du veislynai neužtikrina mažo paplitimo linijų ar šeimų išsaugojimo, nes kasmet šios veislės kiaulių skaičius mažėja. Numatytos priemonės grynaveislių Lietuvos baltųjų gerinimui ir išsaugojimui, veisiant jas uždarų populiacijų metodu.
Raktažodžiai: grynaveislės Lietuvos baltosios, kuilių linijos, paršavedžių šeimos
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 41-49
 
UDK 636.4.082
 
LIETUVOS BALTŲJŲ KIAULIŲ PRAMONINIO KRYŽMINIMO SU DIUROKAIS EFEKTYVUMAS
 
Violeta Razmaitė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Lietuvos gyvulininkystės instituto Lietuvos baltųjų bandos kiaules kryžminant su diurokų kuiliais, mišrūnų vados buvo mažesnės, tačiau paršeliai gimė stambesni ir iki 60 dienų amžiaus jų augimo intensyvumas buvo 14,6% didesnis negu grynaveislių Lietuvos baltųjų paršelių. Nustatytas didelis teigiamas Lietuvos baltųjų ir mišrūnų paršelių svorio tik gimus ir jų 21 dienos svorio bei svorio 21 ir 60 dieną ryšys (P < 0,001). Vidutinis mišrūnų priesvoris per parą kontrolinio penėjimo metu buvo 82,2 g (P < 0,025) didesnis, o kilogramui priesvorio priaugti jie sunaudojo 0,51 p.v. (P < 0,001) mažiau negu grynaveislės Lietuvos baltosios. Nors skerdenų ilgis beveik nesiskyrė, tačiau mišrūnų kumpiai buvo didesni ir liesesnės jų skerdenos. Vidutinis mišrūnų lašinių storis buvo 7,2 mm (P < 0,001) mažesnis, o ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas 3,6 cm2(P < 0,050) didesnis negu Lietuvos baltųjų kiaulių.
Raktažodžiai: pramoninis kryžminimas, koreliacija, skerdena
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 13-23
 
UDK 636.1.082
 
STAMBIŲJŲ ŽEMAITUKŲ KUMELIŲ PIENO CHEMINĖ SUDĖTIS, PIENINGUMAS IR JO RYŠYS SU FENOTIPINĖMIS SAVYBĖMIS
 
Rūta Šveistienė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Stambiųjų žemaitukų kumelės pasižymi dideliu pieningumu: pagal vienos paros kumeliukų svorio prieaugio duomenis, per pirmąjį jų amžiaus mėnesį vidutinis kumelių pieningumas yra 15,07 kg (11,9-20,9 kg) per parą. Kumelės per 5 mėnesių laktaciją davė vidutiniškai po 2219 kg pieno (1651-2901 kg). Stambiųjų žemaitukų kumelės 17% pieningesnės už lengvo tipo veislių kumeles, bet 8,4% mažiau pieningos už sunkiųjų veislių kumeles. tačiau 1 kilogramui savo kūno svorio stambiųjų žemaitukų kumelės pagamina vidutiniškai daugiau pieno nei sunkaus ir lengvo tipo kumelės. Stambiųjų žemaitukų kumelių pienas yra riebesnis (2,4%), baltymingesnis (2,9%) ir turi didesnį pelenų kiekį (0,4%), o laktozės kiekis, palyginus su kitų veislių vidutiniais duomenimis, yra mažesnis (6,1%). Paskaičiavus koreliacijos ir determinacijos koeficientus, nustatyta, kad kumelių pieningumui didžiausią įtaką daro aukščio ties gogu ir liemens ilgio didėjimas.
Raktažodžiai: kumelės, pieningumas, pieno cheminė sudėtis, prieauglio svoris, kūno matmenys ir indeksai, koreliacijos ir determinacijos koeficientai
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 97-105
 
UDK 636.2.084.085
 
Kombinuotųjų pašarų su rapsų išspaudomis ir sojų pupelių miltais įtaka karvių pieno kokybei
 
Danguolė Urbšienė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
Santrauka
 
Bandymai atlikti su 12 Lietuvos juodmargių veislės vidutinio produktyvumo karvių. Nustatyta karvių pieno cheminė sudėtis, fizikocheminės ir technologinės savybės, jas šeriant tvartinio laikotarpio racionais su rapsų išspaudomis (20%) ir Lietuvoje išaugintų sojų pupelių miltais (22%) kombinuotuosiuose pašaruose.
Gautų pieno tyrimų analizė parodė, kad, nepriklausomai nuo skirtingos kombinuotųjų pašarų sudėties, visų karvių pienas buvo panašios maistinės ir energetinės vertės, o sprendžiant iš technologinių savybių ir riebalų rūgščių sudėties, labiausiai tiko pasterizuoto, sterilizuoto pieno ir pieno konservų gamybai, ribotai – fermentinių sūrių ir sviesto gamybai.
Raktažodžiai: pieno kokybė, rapsų išspaudos, sojų pupelės
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 123-139
 
UDK 636.084.561.1
 
Azoto, fosforo, kalio išsikyrimas į Mėšlą ir Aplinką esant skirtingoms galvijų ir kiaulių laikymo ir mėšlo šalinimo bei kaupimo technologijoms
 
Gediminas Vaičionis, Vytautas Ribikauskas, Raimondas Leikus
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
Lietuvos gyvulininkystės institute atlikti tyrimai, nustatant galvijų ir kiaulių fermose maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio) išsikyrimą į mėšlą, perėjimą į gyvulininkystės produkciją ir azoto išsiskyrimą į aplinkos orą, priklausomai nuo skirtingų gyvulių laikymo, mėšlo šalinimo ir kaupimo technologijų. Nustatyta, kad galvijų fermose karvės iš pašarų į ekskrementus pereina 72,4-81,2% azoto, 71,6-75,7% fosforo ir 86,2-91,2% kalio. Telyčių nuo 9 iki 27 mėnesių amžiaus azoto, fosforo, kalio pereina į ekskrementus 92,4%, 83,3%, 98,9%; veršelių iki 8 mėnesių amžiaus – 83,9%, 68,6% ir 96,7%; penimų kiaulių – 77,1%, 70,8% ir 96,0%; nujunkytų paršelių – 77,0–66,4%, 62,5–57,2%, 89,7–84,6%, laktuojančių paršavedžių ir paršelių iki nujunkymo – 65,1%, 62,7% ir 86,8%, atjunkytų ir paršingų paršavedžių – 85,4%, 86,0% ir 96,3%.
Garuojant amoniakui didžiausias azoto išsiskyrimas į aplinkos orą nustatyta šiltuose, gausiai kreikiamuose, pusiau giliuose galvijų ir kiaulių tvartuose. Mažiausias azoto išsiskyrimas nustatytas rišamų gyvulių karvidėse (1,6±0,2%), valant mėšlą iš tvartų 4 kartus per parą. Laikant veršelius ant pusiau gilaus kraiko, azoto išsiskyrimas tvarte buvo 11,8±1,8%. Telyčių patalpose, laikant gyvulius ant pusiau gilaus kraiko, azoto išsiskyrimas buvo 17,0±3,9%. 7,6±2,3 % azoto išsiskyrimas nustatyta atjunkytų paršelių patalpose, laikant gyvulius ant dalinai grotelinių grindų, o laikant paršelius ant pusiau gilaus kraiko patalpose sudarė 14,0±3,5%. Žindomų paršavedžių patalpose nustatyta 9,3±3,5 % azoto išsiskyrimas. Paršingų ir nujunkytų paršavedžių patalpose, laikant gyvulius ant pusiau gilaus kraiko, nustatyta 14,0±3,5% azoto išsiskyrimas. Azoto išsiskyrimas penimų kiaulių bekraikiuose tvartuose, skystą mėšlą iš jų šalinant 3-4 kartus per savaitę, buvo 21,9±6,9%.
Raktažodžiai: galvijų tvartai, kiaulių tvartai, amoniakas, azoto emisija, maisto medžiagų konversija
 

ISSN 1392-6144
 
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2002, 40, p. 50-56
 
UDK 636.3.082
 
LIETUVOS VIETINIŲ ŠIURKŠČIAVILNIŲ VEISLĖS AVIŲ REPRODUKCIJOS YPATUMAI
 
Birutė Zapasnikienė
 
Lietuvos gyvulininkystės institutas
 
SANTRAUKA
 
1996-2001m. tyrėme Lietuvos gyvulininkystės institute genofondo išsaugojimui laikomų Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių veislės avių reprodukcines savybes. Bandymus atlikome su 4 veisliniais avinais, 12 ėriavedžių ir gautu iš jų prieaugliu. Per šį laikotarpį mūsų laikomos avys ėriavosi 52 kartus ir atsivedė 84 ėriukus. 1996-1998 m. avių vislumas buvo 1,9 ėriuko, avis kergėme tik vieną kartą metuose. Tuo tarpu 1999-2001 m. 65 proc. visų avių ėriavosi kas 6-9 mėn., atsivesdamos po 1,4 ėriuko. Pastarieji buvo 0,3 kg sunkesni už kas 10-12 mėn. apsiėriavusių avių jauniklius. Sutankinto ėriavimosi jaunikliai greičiau augo (iki 12 mėn. amžiaus jie turėjo 0,6-3,0 kg persvarą), o jų motinos buvo pieningesnės už rečiau (kas 10-12 mėn.) besiėriuojančias avis. Antra vertus, dažnai besiėriuojančios avys atsivedė daugiau negyvų ir neišnešiotų ėriukų, o jų priežiūrai reikėjo didesnių išlaidų ir darbo sąnaudų.
Raktažodžiai: avys, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės, reprodukcinės savybės, avių pieningumas ir pieno cheminė sudėtis, ėriukai, eksterjeras