ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 3-14

UDK 636.4.082

LINIJINIO EKSTERJERO VERTINIMO PRITAIKYMAS SKIRTINGO GENOTIPO ARKLIŲ PALYGINIMUI

Rūta Šveistienė, Violeta Razmaitė 

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

Vertinant arklius linijiniu eksterjero vertinimo metodu kiekvieno požymio išsivystymas tarp kraštutinių nukrypimų vertinamas pagal vieningą tiesialinijiniu būdu didėjančią skalę, nepriklausomai nuo požymio selekcinės vertės. Linijinis arklių vertinimas leidžia ne tik tiksliau apibūdinti jų fenotipinius požymius, bet ir palengvina statistinį-biometrinį duomenų apdorojimą, išryškina pageidaujamų reproduktorių požymių perdavimą palikuonims, palengvina skirtingo genotipo arklių palyginimą. Todėl atlikto darbo tikslas buvo parengti linijinio vertinimo kriterijus ir juos pritaikyti skirtingo genotipo arklių vertinimui.
Tiriami arkliai buvo suskirstyti į dvi skirtingas genealogines grupes. I grupei priskirti stambieji žemaitukai, II – žemaitukai. Ištyrus dviejų skirtingų genotipų arklių eksterjero požymių svarbą arklių selekcijoje, buvo atrinkti 35 arklių eksterjero požymiai, įvertinti pagal 1-9 taškų skalę ir apjungti į bendrą eksterjero įvertinimo rodiklį, panaudojant optimalaus atskirų požymių įvertinimo rodiklius bei santykinius vertės koeficientus. Užkoduoti 22 eksterjero trūkumai, neigiamai veikiantys arklių selekciją. Pagal paruoštus vertinimo kriterijus buvo įvertinti skirtingo genotipo arkliai. Nustatyta, kad skirtingo genotipo arkliai labiausiai skyrėsi galvos dydžiu (P<0,001) ir šepetėlių ilgiu (P<0,001).

Raktažodžiai: arkliai, eksterjeras, linijinis vertinimas

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 15-25

UDK 636.1.082

Kriokonservuotos eržilų spermos atšildymo temperatūrOS įtaka spermatozoidų judrumui 

Vidmantas Pileckas, Jonas Kutra, Algirdas Urbšys, Artūras Šiukščius, Rasa Nainienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

Tam, kad kriokonservuotoje eržilų spermoje atšildymo metu spermatozoidai nepatirtų pakartotinio neigiamo hipertoninės terpės poveikio, dabar taikomi spartaus spermos atšildymo režimai. Galutinė spermos atšildymo temperatūra neturi viršyti 40°C. Naudojant spermą, atšildytą iki 5°C, kumelių sėklinimas tampa paprastesnis ir efektyvesnis vėsioje aplinkoje ir neapšildomose patalpose. Didžiausias spermatozoidų judrumas buvo, spermą atšildžius 38 (kontrolė) – 40°C temperatūroje, atitinkamai 3,0±0,9 ir 3,0±0,0 balo, o po 1 valandos inkubavimo 38±0,5°C temperatūroje didžiausias judrumas buvo kontrolinėje grupėje – 0,8±0,24 balo. Spermos, atšildytos iki aukštesnės kaip 5°C temperatūros, spermatozoidų judrumas buvo didesnis, todėl ekspoziciją atšildymo vonioje tikslinga pasirinkti pagal aplinkos temperatūrą.

Raktažodžiai: eržilų sperma, įšaldymas, atšildymo temperatūros

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 26-36

UDK 636.4.082 

LIETUVOS BALTŲJŲ KIAULIŲ KOMERCINIO KRYŽMINIMO SU DIDŽIŲJŲ BALTŲJŲ VEISLĖS KUILIAIS EFEKTYVUMAS

Violeta Razmaitė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

Vertinant dviejų (senojo genotipo Lietuvos baltųjų x didžiųjų baltųjų) kiaulių veislių kryžminimo efektyvumą, bandomosios grupės Lietuvos baltosios paršavedės buvo apsėklintos PIC selekcijos didžiųjų baltųjų veislės kuilių sperma, o kontrolinės grupės Lietuvos baltosios paršavedės sukergtos su savos veislės kuiliais. Mišriose vadose buvo vidutiniškai 1,9 (P < 0,050) paršelio ir 2,2 (P < 0,010) gyvo paršelio mažiau negu Lietuvos baltųjų paršelių. Nors mišrūnai paršeliai savo fenotipu nesiskyrė nuo grynaveislių Lietuvos baltųjų paršelių, tačiau jie buvo 0,2 kg (P < 0,001) stambesni ir intensyviau augo negu grynaveisliai. Dviejų mėnesių amžiaus mišrūnai buvo 1,1 kg (P < 0,010) stambesni negu Lietuvos baltieji paršeliai. Kontrolinio penėjimo metu mišrūnų vidutinis prieaugis per parą buvo 66,7 g (P < 0,025) didesnis, o kilogramui prieaugio jie sunaudojo 0,5 p.v. (P < 0,001) mažiau, o 100 kg svorį pasiekė 13,6 dienos (P < 0,010) anksčiau negu grynaveislės Lietuvos baltosios. Lietuvos baltųjų kiaulių kryžminimas su didžiųjų baltųjų veislės kuiliais 2,9% padidino skerdenų išeigą. Mišrūnų kumpiai buvo 1,1 kg (P < 0,001) didesni, o skerdenos – 2,0 cm (P < 0,001) ilgesnės ir liesesnės. Jų nugaros lašinių storis buvo nuo 4,8 mm (P < 0,001) ties 10 šonkauliu iki 8,9 mm (P < 0,001) ties  paskutiniu juosmens slanksteliu mažesnis, o ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas – 5,7 cm2 (P < 0,001) didesnis negu grynaveislių. Kryžminimas ne tik pagerino vidutinius skerdenų kokybės rodiklius, bet ir padidino liesesnių skerdenų skaičių. 50% mišrūnų skerdenų lašinių storis ties 10  šonkauliu buvo nuo 16 iki 21 mm, o didžiosios grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių skerdenų dalies (53%) lašinių storis tame pačiame taške buvo nuo 25 iki 30 mm. 

Raktažodžiai: kryžminimas, kiaulės, veislė, skerdena, lašinių storis

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 37-46

UDK 636.4.082

LIETUVOS VIETINIŲ KIAULIŲ KRYŽMINIMAS SU DIDŽIŲJŲ BALTŲJŲ VEISLĖS KUILIAIS

Violeta Razmaitė, Rūta Šveistienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,

SANTRAUKA

Vertinant dviejų (Lietuvos vietinių x didžiųjų baltųjų) kiaulių veislių kryžminimo efektyvumą, bandomosios grupės Lietuvos vietinės paršavedės buvo apsėklintos PIC (Pig International Company) selekcijos didžiųjų baltųjų veislės kuilių sperma, o kontrolinės grupės Lietuvos vietinės paršavedės sukergtos su savos veislės kuiliais. Nors mišrūnų vadose atvesta mažiau paršelių negu grynaveislių, tačiau skirtumas nepatikimas. Visi mišrūnai gimė balti, bet 53% jų paveldėjo išskirtinį  Lietuvos vietinių kiaulių požymį – karoliukus po kaklu. Nors atvesti mišrūnai buvo tokio pat svorio kaip ir Lietuvos vietiniai paršeliai, bet jie intensyviau augo. 21 dieną mišrūnai buvo 0,3 kg (P < 0,050), o 2 mėnesių amžiaus – 0,9 kg (P < 0,050) stambesni už grynaveislius paršelius. Kontrolinio penėjimo metu 100 kg svorį mišrūnai pasiekė vidutiniškai per 9,7 dienas (P < 0,025) greičiau negu vietinės kiaulės, nors jų prieaugio per parą skirtumas ir buvo statistiškai nepatikimas. Lietuvos vietinių kiaulių kryžminimas su didžiųjų baltųjų veislės kuiliais 3,2% padidino skerdenų išeigą. Mišrūnų skerdenos buvo 3,0 cm (P < 0,001) ilgesnės. Jos taip pat buvo ir liesesnės. Mišrūnų lašinių storis buvo nuo 6,6 mm (P < 0,001) už paskutinio šonkaulio iki 9,3 mm (P < 0,001) ties 6-7 šonkauliu mažesnis, o ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas – 9,2 cm2 (P < 0,001) didesnis negu grynaveislių. Kryžminimas ne tik pagerino vidutinius skerdenų kokybės rodiklius, bet ir padidino liesesnių skerdenų skaičių. 49,9% mišrūnų skerdenų lašinių storis ties 6-7 šonkauliu buvo mažesnis negu 25 mm, kai grynaveislių Lietuvos vietinių kiaulių skerdenų su tokiu lašinių storiu išvis nebuvo.

Raktažodžiai: kryžminimas, kiaulės, veislė, skerdena, lašinių storis

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2005. 46. p. 47-53

UDK 636.3.082.637.11

LIETUVOS VIETINIŲ ŠIURKŠČIAVILNIŲ AVIŲ VISLUMO ĮTAKA JŲ PIENINGUMUI IR PIENO CHEMINEI SUDĖČIAI  

Birutė Zapasnikienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

2004-2005 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute tirtas čia saugomų vietinių šiurkščiavilnių avių pieningumas ir nustatyta pieno cheminė sudėtis, atsižvelgiant į atvestų ėriukų skaičių. Pačios pieningiausios buvo trynukus atvedusios avys (35,75 kg per 20 d. laktaciją), o vieną ėriuką atvedusių avių pieningumas buvo pats mažiausias (16,81 kg). Tirtas vietinių avių pienas buvo riebus (8,86%), baltymingas (6,65%) ir kaloringas (121,69 kcal/100 g). Pats riebiausias (9,54%) buvo trynukus atvedusių avių pienas, o dvynukus atvedusių avių piene buvo daugiausia sausųjų medžiagų (21,47%), baltymų (7,92%) ir kalorijų (127,75 kcal/100 g). Nors po vieną ėriuką atvedusių ėriavedžių pienas buvo pats liesiausias (7,04%), mažiausios energetinės vertės (102,95 kcal/100 g) ir jame rasta mažiausiai sausųjų medžiagų (17,37%), tačiau jis buvo pats saldžiausias (5,20% laktozės). Minėti skirtumai tarp atskirų avių grupių statistiškai patikimi.

Raktažodžiai: avys, pieningumas, vislumas, avių pieno cheminė sudėtis

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 54-64

UDK [633.322+633.2]:581.19

BALTŲJŲ DOBILŲ VEISLIŲ DERLINGUMAS IR PAŠARO KOKYBĖ

Algirdas Sprainaitis

Lietuvos žemdirbystės institutas

SANTRAUKA

Iš LŽI 1998-2004 m. tirtų baltųjų dobilų veislių derlingiausi buvo 'Dotnuviai' – 10,11 t ha-1 sausųjų medžiagų (standarto 'Sūduviai' - 8,83 t ha-1), patikimai atsiliko 'Bitūnai', 'Holev' ir 'Nanouk' veislių dobilai. dobilų 'Ramona' ir 'Riesling' derlius vegetacijos metu pasiskirstė vienodžiausiai, o padidinta konkurencine galia mišiniuose išsiskyrė 'Atoliai', 'Nemuniai', 'Milo' ir 'Riesling' (28,4-47,6 %). Visų tirtų dobilų veislių sausojoje medžiagoje nustatytas pakankamas gyvulių šėrimui neapdorotų baltymų kiekis (17,7-20,6 %), kiek per mažas ląstelienos (16,6-20,2 %) kiekis, o taip pat aukštas virškinamumas in vitro (83,6-88,3 %). Baltymų kiekis sausojoje medžiagoje nepriklausė nuo veislės (r=0,27±0,15), o šių medžiagų pastovumas vieno mėnesio laikotarpyje apsaugo mišrų žolyną nuo senėjimo. 'Ramona' ir 'Ross' veislių dobilai sukaupė pavojingus gyvulių šėrimui (daugiau 50 mg/100-1 g sausųjų medžiagų) cianogeninių gliukozidų kiekius. Dobilų 'Sūduviai' - varpinių žolių mišiniuose baltymų 5,2-8,1 procentinio vieneto daugiau negu grynose varpinėse žolėse, netręštose azotu, o sausųjų medžiagų virškinamumas 9,9-22,6 % geresnis. Baltųjų dobilų selekciją tikslinga vykdyti sausųjų medžiagų, konkurencinės galios, išsilaikymo, atsparumo nepalankiems augimo veiksniams didinimo kryptimi.

Raktažodžiai: baltieji dobilai, varpinės žolės, veislės, derlingumas, cheminė sudėtis

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 65-71

UDK 636.2.084

PIENO BALTYMŲ DALINIO PAKEITIMO PAŠARINIŲ MIELIŲ BALTYMAIS EFEKTYVUMO VERŠELIŲ AUGIMUI TYRIMAS

Liudas Jonaitis

Joniškio žemės ūkio mokykla
 

SANTRAUKA

Joniškio r. Bariūnų žemės ūkio bendrovėje 2002-2003 m. atliktas bandymas su 2 analogiškomis Lietuvos žalųjų veislės veršelių grupėmis po 7 gyvulius kiekvienoje. Abiejų grupių veršeliai normuotai gavo nenugriebto pieno, o šieno, siloso ir kombinuotojo pašaro – iki soties. Kontrolinės grupės veršeliui sugirdyta 520 kg nenugriebto pieno (18 kg pieno baltymų), o tiriamosios grupės veršeliui – 260 kg (9 kg pieno baltymų). Tiriamosios grupės veršeliams 9 kg pieno baltymų pakeista pašarinių mielių baltymais. Toks pieno baltymų pakeitimas neturėjo esminės įtakos veršelių augimui nuo atvedimo iki 6 mėn. amžiaus. Veršeliai, gavę 18 kg pieno baltymų, per parą priaugo po 838 g, o gavę 9 kg pieno baltymų – po 778 g (P > 0,2). Vienai tonai prieaugio sunaudotų pašarų kaina buvo atitinkamai 3920,35 Lt ir 2931,53 Lt (25,2% mažesnė).

Raktažodžiai: veršelis, augimas, pieno ir mielių baltymai, kaina

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 72-81

UDK 636.2.084

SILOSO, PAGAMINTO TRANŠĖJOJE IR RITINIUOSE, ĮTAKA PENIMŲ BULIUKŲ SKERDENOS RODIKLIAMS

Vilma Vrotniakienė, Jonas Jatkauskas

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

Buvo tiriamas penimų buliukų, šertų ankštinių-varpinių žolių silosu, pagamintu tranšėjoje ir ritiniuose, augimo intensyvumas, jų skerdenos kokybė ir mėsos cheminė sudėtis. 143 dienų trukmės bandymas atliktas 2002-2003 m. Gyvulininkystės institute su dviem penimų buliukų grupėmis (grupėje po 6 buliukus). Siloso cheminė sudėtis iš esmės nesiskyrė, vienok buliukai, gavę silosą, pagamintą ritiniuose, augo 2,51% intensyviau nei šerti silosu, pagamintu tranšėjoje. Tačiau buliukų, gavusių skirtingą silosą, skerdenos išeiga ir mėsingumo indeksas iš esmės nesiskyrė. Esminių skirtumų tarp grupių nebuvo ir tiriant faršo bei ilgiausiojo nugaros raumens cheminę sudėtį. Ritininį silosą gavusių gyvulių mėsa pasižymėjo didesniu (0,76%) vandens rišlumu, mažesniais (1,00%, P< 0,05) virimo nuostoliais bei aukštesniu (0,59 vieneto) mėsos baltymų vertės rodikliu, lyginant su buliukų, gavusių tranšėjinį silosą, mėsa.

Raktažodžiai: silosas, tranšėja, ritinys, skerdena, mėsos cheminė sudėtis

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 82-93

UDK 636.4.084

MULTIENZIMINĖS KOMPOZICIJOS ĮTAKA KIAULIŲ AUGIMUI IR PAŠARŲ MAISTO MEDŽIAGŲ VIRŠKINAMUMUI, ŠERIANT JAS KOMBINUOTAISIAIS PAŠARAIS SU DIDESNIU KVIETRUGIŲ KIEKIU

Violeta Juškienė, Jūratė Norvilienė, Raimondas Leikus

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

Norėdami ištirti multienziminės kompozicijos (α-amilazės - 70 U/g; β-gliukanazės - 700 U/g; ksilanazės - 1800 U/g; proteazės - 0,8 U/g) pašaruose su padidintu kvietrugių kiekiu (60-70%) įtaką kiaulių augimui, pašarų sunaudojimui ir virškinamumui, 2004 metais LVA Gyvulininkystės institute atlikome bandymą su penimomis kiaulėmis.
Tyrimų duomenimis, į kombinuotuosius pašarus, turinčius 60-70% kvietrugių, įmaišius 0,05% multienziminės kompozicijos, kiaulių prieaugis per parą padidėjo 11,0% (P<0,05), 1 kg prieaugio pašarų sąnaudos sumažėjo 7,0%, o auginimo trukmė sutrumpėjo 9 dienomis. 0,035% multienziminės kompozicijos priedas kiaulių augimui esminės įtakos neturėjo. Kombinuotuosiuose pašaruose su kvietrugiais panaudojus 0,035% multienzimės kompozicijos priedą, kiaulės 19,7% (P<0,05) geriau virškino tik riebalus. Pašaruose su kvietrugiais esant 0,05% multienziminės kompozicijos, pastebėta geresnio baltymų, riebalų, ląstelienos virškinamumo tendencija.
Į kombinuotuosius pašarus su 60–70% kvietrugių įmaišius 0,035 ir 0,05% multienziminės kompozicijos, 1 kg prieaugio sunaudotų pašarų kaina atitinkamai sumažėjo 1,6 ir 4,3%.

Raktažodžiai: fermentai, kvietrugiai, kiaulių augimas, pašarų sąnaudos, pašarų virškinamumas

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai, 2005, 46, p. 94-104

UDK 636.5.083.084

KAI KURIŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA ŽĄSŲ ONTOGENEZEI

Sigitas Janušonis, Robertas Juodka, Audronė Benediktavičiūtė–Kiškienė, Violeta Razmaitė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

SANTRAUKA

Tyrimai buvo atlikti su Lietuvos vištinių veislės žąsimis, kurių amžiaus – iki 8 savaičių. Buvo sudarytos trys vienadienių žąsiukų grupės po 50 vnt. Viena žąsiukų grupė buvo auginama pagal pramoninę auginimo technologiją, kita grupė – pagal ganyklinę ir trečia grupė – pagal ekstensyvią auginimo technologiją.
Nuo 2–jų savaičių šie žąsiukai buvo išleisti į ganyklas, paliekant jiems laisvą priėjimą prie visaverčių lesalų, kurių baltymingumas buvo 20%, o kaloringumas – 2850 kcal apykaitinės energijos, iki 4 savaičių amžiaus. Nuo 5–tos amžiaus savaitės jų lesalo baltymingumas buvo 17–18%, o kaloringumas 2750 kcal apykaitos energijos. Lesalą sudarė savos gamybos komponentai (kviečiai, miežiai, žirniai, pupos) ir 20% baltyminis–vitamininis papildas. Būdami 8 savaičių amžiaus, žąsiukai vidutiniškai svėrė 3746 gramus.
Lėčiausiai vystėsi žąsiukai, auginti pagal pramoninę auginimo technologiją, t.y. kai jie visas 8 savaites buvo uždaryti patalpoje ir lesinami jų amžiui atitinkančiais pramoninės gamybos lesalais. 8 savaičių amžiuje jų vidutinis svoris siekė tik 3320 gramus.
Geriausiai iki 8 savaičių amžiaus augo ir vystėsi žąsiukai, kurie buvo auginami pagal ganyklinę auginimo technologiją (jų bendras paros prieaugis buvo 65 gramai). Šie žąsiukai iki 2–jų savaičių amžiaus buvo laikomi uždaryti, prisilaikant visų zoohigieninių normų ir lesinami visaverčiais pramoninės gamybos lesalais.

Raktažodžiai: žąsiukai, auginimo technologijos, lesalai