|
Lietuvos
mokslų akademijos sistemoje 1946 m. buvo įsteigtas Žemės ūkio institutas,
kuriame buvo atliekami ir gyvulininkystės srities moksliniai tiriamieji
darbai. 1948 m. išplėtus instituto tiriamąją bazę – Baisogaloje įkūrus
Gyvulininkystės mokslinio tyrimo stotį ir Eksperimentinį ūkį, - šios srities
mokslinė veikla stiprėjo, nes buvo svarbi atsikuriančiam šalies ūkiui. 1952
m. buvo sukurtas atskiras Gyvulininkystės ir veterinarijos institutas. 1956
m. šis institutas buvo perduotas Žemės ūkio ministerijai ir persikėlė į savo
eksperimentinę bazę Baisogaloje. Prie instituto prijungus Gyvulininkystės
mokslinių tyrimų stotį ir Eksperimentinį ūkį, jame, be veterinarinių skyrių,
veikė gyvulininkystės profilio skyriai ir laboratorijos: Galvijininkystės,
Kiaulininkystės, Avininkystės (su vilnų tyrimo laboratorija),
Paukštininkystės, Arklininkystės, Žemės ūkio gyvulių apsėklinimo, Šėrimo ir
pašarų technologijos, Žemės ūkio gyvulių fiziologijos, Biochemijos,
Zoohigienos bei Gyvulininkystės ekonomikos ir organizacijos. 1959–1960
metais dalis instituto skyrių tapo naujai kuriamų Žemės ūkio ekonomikos ir
Veterinarijos mokslinio tyrimo institutų pagrindu, o Baisogaloje likusi
instituto dalis pavadinta Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo
institutu.
Lietuvoje pradėjus sparčiau vystyti paukštininkystę, atsirado
poreikis išplėsti ir šios srities tiriamuosius darbus. Todėl 1969 m.
Panevėžyje įsteigta savarankiška Pabaltijo zoninė paukštininkystės stotis,
kurios pagrindą sudarė instituto mokslininkai. Ji gyvavo iki 1992 metų, po
to buvo prijungta prie instituto ir reorganizuota į Paukštininkystės bandymų
stotį, o nuo 2002 - į Paukštininkystės skyrių, kuris vėliau tapo Zoohigienos
ir ekologijos skyriaus dalimi.
Instituto žinioje buvo 4 daugiašakiai eksperimentiniai ūkiai — Baisogalos,
Šeduvos, Vėriškių (Radviliškio r.) ir Merkio (Trakų r.). Baisogaloje veikė
Valstybinė veislininkystės stotis, Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis
su kiaulių kontrolinio penėjimo stotimi, o taip pat Valstybinė bulių
patikrinimo stotis. Taigi, Baisogaloje palaipsniui susikūrė pagrindinis
šalies gyvulininkystės mokslinio tyrimo centras.
Vystantis gyvulininkystei, iškylant naujoms problemoms, kurių
sprendimui buvo reikalingi mokslinai tyrimai, kito ir instituto struktūra
bei statusas. 1992 m. Lietuvos gyvulininkystės institutas turėjo valstybinio
mokslo instituto statusą, 2001 m. tapo valstybės mokslo įstaiga, o nuo 2003
m. - universiteto mokslo institutu - Lietuvos veterinarijos akademijos
Gyvulininkystės institutu.
Ryšium su Valstybės mokslinių tyrimų įstaigų, susijusių su
integruotu mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtra pagal tinklo
pertvarkos planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m.
spalio 1 d. nutarimu Nr. 989, nuo 2010 metų sausio 1 d. Lietuvos
veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas prijungtas prie Lietuvos
veterinarijos akademijos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m.
rugpjūčio 26 d. nutarimą Nr. 951. Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m.
birželio 30 d. nutarimu Nr. XI-973 reorganizavus Kauno medicinos
universitetą ir Lietuvos veterinarijos akademiją sujungimo į Lietuvos
sveikatos mokslų universitetą būdu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. Institutas tapo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto padaliniu.
Šiuo metu Institute moksliniai tyrimai atlieka 6 mokslo
padaliniuose: Gyvūnų veisimo ir genetikos, Gyvūnų reprodukcijos, Gyvūnų
mitybos mitybos ir pašarų, Zoohigienos ir ekologijos, Bandymų skyriuose,
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centre bei
Chemijos laboratorijoje.
Instituto vadovybė
Pirmasis instituto direktorius nuo 1952 iki 1964 buvo įžymus
galvijų veislininkystės specialistas Romanas Žebenka. Jis gimė Raseiniuose
1906 m., o 1932 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, pagal specialybę
agronomas gyvulininkas.
1964 m. direktoriumi buvo paskirtas Leonas Tymukas, kuris šias
pareigas ėjo iki 1976 m. Jis gimė 1925m. Kašėliškių kaime, Biržų rajone.
Svarbiausi jo mokslo darbai atlikti gyvūnų fiziologijos ir mitybos srityse.
Zigmantas Vagonis instituto direktoriumi buvo paskirtas 1976 m. ir
šias pareigas ėjo iki 1984 m. Jis gimė 1928 m. Juodkiškių kaime, Ukmergės
rajone. Svarbiausi jo mokslo darbai-gyvūnų imuninių reakcijų sąveika ir jų
priklausomybė nuo genotipo ir aplinkos.
Antanas Kairys buvo paskirtas instituto direktoriumi 1984 m., o
1992 m jis buvo pirmasis demokratiškai išrinktas instituto direktorius. Tais
pačiais metais jis buvo išrinktas LR Seimo nariu ir atsisakė direktoriaus
pareigų. A.Kairys gimė 1934 m. Laičių kaime, Molėtų rajone. Dirbo gyvūnų
mitybos ir pašarų technologijos srityje.
1992 m. Taryba direktoriumi išrinko Joną Jatkauską. Vėliau jis vėl
buvo išrinktas antrai kadencijai ir šiose pareigose dirbo iki 2001 m. J.
Jatkauskas gimė 1953 m. Kuprių kaime, Šiaulių rajone. Svarbiausios jo mokslo
kryptys – gyvūnų mitybos, virškinimo ir medžiagų apykaitos fiziologija bei
pašarų paruošimo technologijos.
Violeta Juškienė buvo paskirta instituto direktore 2001 m. Ji gimė
Radviliškyje. Svarbiausios V. Juškienės darbo kryptys – gyvūnų genetinių ir
veislinių savybių įvertinimas bei energiją taupančių ir aplinką tausojančių
laikymo technologijų tyrimas. Jai vadovaujant atnaujintas Baisogalos dvaro
rūmų kompleksas, Instituto laboratorijos persikėlė į renovuotą,
šiuolaikiškai sutvarkytą pastatą. |
