ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 17-29

UDK 636.3.082

ĖRIAVIMOSI SEZONO ĮTAKA MĖSINIŲ AVIŲ VISLUMUI IR PRIEAUGLIO SVORIUI

Birutė Zapasnikienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,
R. Žebenkos g. 12, LT–82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas birutez@lgi.lt

SANTRAUKA

Analizuojant Lietuvoje auginamų veislių (vietinių šiurkščiavilnių, Lietuvos juodgalvių, Vokietijos juodgalvių, Vokietijos mėsinių merinosų, Šarolė, Tekselio, Dorper, Romanovo ir Sufolko) avių 2006–2008 m. laikotarpiu įvairiose bandose gautus reprodukcijos ir prieauglio augimo duomenis nustatyta, kad 39,03 % visų tyrimams naudotų 1878 avių ėriavosi žiemą, 38,55 % – pavasarį, 11,29 % – vasarą ir 11,13 % – rudenį.
Skirtingais metų laikais apsiėriavusių avių vislumas skyrėsi 1,27–21,9 % (po 0,02–0,58 ėriuko), o atsivestų ėriukų svorio skirtumas svyravo 0,05–0,68 kg ribose. Vokietijos juodgalvės, mėsiniai merinosai, tekseliai ir Dorper veislės avys 2–15 % daugiau ėriukų atvedė žiemą, o vietinės šiurkščiavilnės, Šarolė, Romanovo ir Sufolko veislių avys 4–16 % daugiau – pavasarį. Tuo tarpu Lietuvos juodgalvės visliausios buvo rudenį, o mažiausiai ėriukų visų veislių avys atvedė vasarą.
Sunkesni buvo žiemą atvesti Vokietijos juodgalvių (sveriantys po 3,91 kg), Šarolė (3,64 kg), Tekselio (4,39 kg), Dorper (4,22 kg) ir Sufolko (4,26 kg) avių jaunikliai, o mėsiniai merinosai 9–17 % didesnio svorio ėriukus atvedė pavasarį (po 3,55 kg), vietinės šiurkščiavilnės (3,06 kg) – vasarą, Lietuvos juodgalvės (4,13 kg) ir Romanovo veislės avys (2,83 kg) – rudenį.
Nors iki 4 mėn. amžiaus 8–22 g per parą intensyviau augo vasarą atvesti Romanovo, Lietuvos juodgalvių ir vietinių šiurkščiavilnių veislės ėriukai, tačiau 4–7 mėn. amžiaus laikotarpiu juos 3–32 g per parą aplenkė žiemą apsiėriavusių avių jaunikliai. Tuo tarpu žiemą atvesti Vokietijos juodgalviai, Šarolė, Tekselio ir Sufolko veislės ėriukai augo 1–12 g per parą greičiau per visą 0–7 mėn. amžiaus laikotarpį.
Raktažodžiai: avys, ėriavimosi sezonas, vislumas, ėriukų svoris
Visas tekstas
 

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 30-39

UDK 636.1.082

SEZONIŠKUMO ĮTAKA ERŽILŲ SPERMOS KOKYBEI

Vidmantas Pileckas, Algirdas Urbšys, Artūras Šiukščius, Jonas Kutra

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,
R. Žebenkos g. 12, LT–82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas vidmantas@lgi.lt

SANTRAUKA

Darbo tikslas – nustatyti šviežios ir kriokonservuotos eržilų spermos fiziologinių rodiklių priklausomybę nuo sezoniškumo. Darbas atliktas LVA Gyvulininkystės instituto Gyvūnų reprodukcijos skyriuje ir UAB "Vilniaus žirgynas". Buvo nustatomi kokybiniai ir morfologiniai atskiestos šviežios bei kriokonservuotos eržilų spermos rodikliai. Tiriant eržilų spermos šaldymo savybes buvo naudojama eržilų sperma, kuri atitiko minimalius šviežiai eržilų spermai keliamus reikalavimus.
Tyrimų metu nustatėme, kad metų sezonas neturėjo ženklios įtakos spermos pH, bet įtakojo ejakuliato tūrį bei spermotozoidų koncentraciją. Eržilų spermos pH metų bėgyje svyravo nuo 7,28 iki 7,21, tačiau atitiko fiziologines normas (6,8–7,7).
Ejakuliato tūris labiausiai sumažėjo rudenį, vidutiniškai iki 20,9 cm3, tačiau kitais metų laikotarpiais jis išliko palyginti stabilus ir svyravo nuo 27,4 iki 27,8 cm3. Mažiausia spermatozoidų koncentracija šviežioje spermoje buvo birželio – rugpjūčio mėnesiais. Spermatozoidų judrumas pavasarį buvo mažesnis (38 %) negu kitais laikotarpiais (54–59 %). Vizualiai vertinant, normalių spermatozoidų buvo vidutiniškai 60–65 %. Vertinant programą SCA, reikšmingai skyrėsi spermatozoidų kiekis su normaliomis galvutėmis: vasarą jų buvo 21 %, o kitais sezonais – 30–33 %. Nei gyvų spermatozoidų skaičius atšildytoje eržilų spermos dozėje po kriokoservavimo, nei spermatozoidų judrumas po atšildymo nepriklausė nuo sezono, dozėje buvo atitinkamai 53–57 mln. spermatozoidų, 20–23 % sudarė tiesiai judantys spermatozoidai.
Raktažodžiai: eržilai, spermos kokybė, sezoniškumas
Visas tekstas
 

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 40-51

UDK 636.2.084

BAKTERINIO INOKULIANTO ĮTAKA VASARINIŲ KVIEČIŲ VEGETACINĖS MASĖS SILOSO FERMENTACIJAI, PAŠARO SUĖDIMUI IR MELŽIAMŲ KARVIŲ PRODUKTYVUMUI

Jonas Jatkauskas, Vilma Vrotniakienė, Danguolė Urbšienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,
R. Žebenkos g. 12, Baisogala LT–82317, Radviliskio r., el. paštas pts@lgi.lt

SANTRAUKA

Šių tyrimų tikslas buvo nustatyti pieno rūgštį produkuojančių homofermentatyvinių bakterijų mišinio (Lactobacillus plantarum, Pediococcus acidilactici ir Lactococcus lactis) priedo įtaką vasarinių kviečių vegetacinės masės siloso, pagaminto ritiniuose, kokybei ir šio siloso panaudojimo efektyvumą melžiamų karvių racione. Bakterijų mišinio priedas vasarinių kviečių vegetacinės masės silose pH rodiklį (4,16 vs 4,07) sumažino 0,09 vieneto, 1,0 gkg−1 SM sviesto – rūgšties kiekį (1,7 vs 0,7 gkg−1 SM.) bei 13,6 gkg−1 SM (23,6 vs 37,2 gkg−1 SM; P<0,05) padidino pieno rūgšties koncentraciją, lyginant su silosu be priedų. Inokulianto priedas 1,8 proc. (P<0,01) sumažino siloso SM nuostolius, o apykaitos energijos koncentraciją pašaro sausojoje medžiagoje padidino 2,0 proc. Siloso su inokulianto priedu melžiamos karvės vidutiniškai per parą suėdė 0,6 kg SM daugiau, o jų koreguoto pieno paros primilžiai buvo 0,9 kg didesni nei karvių, gavusių silosą, pagamintą be priedų. Tuo pačiu vidutiniškai iš vienos karvės, šertos silosu su bakterijų priedu, buvo gauta daugiau pieno riebalų ir pieno baltymų. Tačiau karvių produktyvumo rodiklių duomenų skirtumai buvo statistiškai nepatikimi. Silosas su inokulianto priedu neturėjo esminės įtakos kitiems melžiamų karvių pieno cheminės sudėties rodikliams ir pieno technologinėms savybėms.
Raktažodžiai: vasariniai kviečiai, silosas, bakterijos, fermentacija, karvių produktyvumas, pieno kokybė
Visas tekstas

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2009. 53. P. 52-62

UDK 636.4.084

GLICEROLIO ĮTAKA KIAULIŲ AUGIMO INTENSYVUMUI BEI SKERDENOS KOKYBEI

Raimondas Leikus, Violeta Juškienė, Jūratė Norvilienė, Remigijus Juška

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,
R. Žebenkos g. 12, LT–82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas jurnor@freemail.lt

SANTRAUKA

Siekiant ištirti glicerolio įtaką kiaulių augimui, pašarų sunaudojimui, skerdenos kokybei, 2008 m. LVA Gyvulininkystės institute atlikome bandymą su penimomis kiaulėmis. Analogų principu, atsižvelgiant į kilmę, amžių, svorį, įmitimą ir lytį, buvo sudarytos 2 kiaulių grupės, po 12 gyvulių kiekvienoje. Bandymo metu kiaulės buvo laikomos vienodomis, zoohigienos reikalavimus atitinkančiomis, sąlygomis. Kontrolinės (I) ir tiriamosios (II) grupės kiaulės 2 kartus per parą gavo vienodos sudėties kombinuotuosius pašarus. Tačiau į antros (tiriamosios) grupės kiaulių kombinuotuosius pašarus, kaip papildomą energijos šaltinį, įmaišėme 15 % glicerolio (150 g/kg). Tyrimų duomenys apdoroti statistine programa STATISTIC for Windows (7 versija).
Tyrimų duomenimis, į kombinuotuosius pašarus papildomai įmaišius 15 % glicerolio, pastebima kiaulių augimo pagerėjimo tendencija. Šiuo atveju jos vidutiniškai per parą priaugo 1,5-5,6 % (P=0,400-0,873) daugiau negu kontrolinės.
Šeriant kiaules pašarais su glicerolio priedu, pašarų sąnaudos padidėjo tik pirmoje penėjimo pusėje (iki 60 kg svorio). Šios kiaulės per parą pašarų sunaudojo 2,8 % daugiau, o vienam kilogramui priaugti – 2,9 % mažiau negu kontrolinės. Taip pat glicerolis neturėjo įtakos kiaulių sveikatingumui.
Į kombinuotuosius pašarus papildomai įmaišius 15 % glicerolio, kiaulių skerdenos kokybė mažai tesiskyrė nuo kontrolinių.
Raktažodžiai: glicerolis, kiaulių augimas, pašarų sąnaudos, skerdenos kokybė
Visas tekstas

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 63-70

UDK 633.16

EKOLOGIŠKAI AUGINAMŲ VASARINIŲ IR SALYKLINIŲ MIEŽIŲ DERLINGUMAS, CHEMINĖ SUDĖTIS BEI PAŠARINĖ VERTĖ

Juozas Pekarskas, Algirdas Sliesaravičius

Lietuvos žemės ūkio universitetas,
Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r., el. paštas juozas.pekarskas@lzuu.lt

SANTRAUKA

Tyrimai atlikti 2004–2006 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Agroekologijos centro ekologinės gamybos ūkyje. Nustatyta, kad ūkininkaujant ekologiškai, gautas 3,15−3,64 t ha-1 vasarinių miežių derlingumas. Auginant salyklinius miežius gautas mažesnis derlingumas, nei auginant vasarinius miežius. Auginant veislės ‘Luokė’ miežius, iš esmės 20,3 g kg-1 sumažėjo žalių baltymų kiekis grūduose, lyginant su veislės ‘Aidas’ miežiais, o auginant veislės ‘Aura DS’ miežius, juose susikaupė daugiau žalių riebalų, nei veislės ‘Justina’ grūduose. Tarp salyklinių miežių veislių nustatyti esminiai 12,0 g kg-1 žalių baltymų ir 2,20 g kg-1 žalių riebalų kiekių skirtumai, bet negauta ženklių žalios ląstelienos ir žalių pelenų kiekio skirtumų. Didžiausia pašaro apykaitos energija 13,54 MJ kg-1 ir neto laktacijos energija 8,69 MJ kg-1 nustatyta auginant veislės ‘Justina’, o mažiausia 13,36 ir 8,54 MJ kg-1 − veislės ‘Aidas’ vasarinius miežius. Auginant salyklinius miežius, gauta didesnė pašaro apykaitos ir neto laktacijos energija, nei auginant vasarinius miežius.
Raktažodžiai: miežiai, derlingumas, grūdų cheminė sudėtis, pašaro apykaitos ir neto laktacijos energija
Visas tekstas
 

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 71-78

UDK 633.2

KALIO ĮTAKA EKOLOGIŠKAI AUGINAMŲ DAUGIAMEČIŲ ŽOLIŲ PAŠARINEI VERTEI

Juozas Pekarskas, Vidmantas Spruogis

Lietuvos žemės ūkio universitetas,
Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r., el. paštas juozas.pekarskas@lzuu.lt

SANTRAUKA

Kalio trąšų įtakos ekologiškai auginamoms daugiametėms žolėms ir jų pašarinei vertei 2000–2005 m. tyrimai atlikti Lietuvos žemės ūkio universiteto Agroekologijos centro ekologinės gamybos ūkyje. Kalio trąšų įtakoje pirmo pjovimo žolės sausųjų medžiagų derlius padidėjo 1,27−1,30 t ha-1 arba 33,0−33,8 %, o atolo − 0,39−0,41 t ha-1 arba 16,1−16,9 % Kalio trąšos labai padidino tiek pirmo pjovimo žolės, tiek atolo sausųjų medžiagų derlių. Kalio trąšų įtakoje taip pat labai padidėjo žalių baltymų kiekis tiek pirmo pjovimo žolėje, tiek ir atole. Patręšus kalio trąšomis, padidėjo žalių riebalų kiekis pirmo pjovimo žolės sausose medžiagose, bet atole kalio trąšos ženklios įtakos žalių riebalų kiekiui neturėjo. Esminės įtakos kalio trąšos neturėjo ir daugiamečių žolių botaninei sudėčiai. Pirmų naudojimo metų daugiamečių žolių pašaro apykaitos ir neto laktacijos energija buvo didesnė pirmo pjovimo žolėje, atole – mažesnė. Kalio trąšos padidino tiek pirmo pjovimo, tiek ir atolo pašaro apykaitos bei neto laktacijos energiją.
Raktažodžiai: pirmų naudojimo metų daugiametės žolės, derlius, cheminė ir botaninė sudėtis, pašaro apykaitos ir neto laktacijos energija
Visas tekstas

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 79-89

UDK 633.2.39

KAI KURIŲ NETRADICINIŲ PAŠARINIŲ AUGALŲ RŪŠIŲ PERSPEKTYVOS LIETUVOJE

Antanas Svirskis

Šiaulių universitetas,
Vilniaus g. 88, LT-76265 Šiauliai

Lietuvos žemdirbystės institutas,
Instituto al. 1., LT-58344 Akademija, Kėdainių r.

SANTRAUKA

Šiltėjant klimatui ir plečiantis auginamų gyvūnų rūšių, ypač ekologinėje žemdirbystėje, įvairovei, būtina išplėsti augalų rūšių, auginamų gyvūnų pašarui, asortimentą. Ilgalaikių tyrimų duomenimis nustatyta, kad Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis tokios augalų rūšys, kaip burnočiai (Amaranthus spp.), paprastosios soros (Panicum miliaceum L.), italinės šerytės arba čiumizos (Setaria italica (L.) P. Beauv.), ir kai kurios kitos gali būti sėkmingai auginamos grūdams ir iš jų galima gauti beveik tokį pat derlių, netgi geresnės kokybės, nei įprastinių miežių ar avižų. Pietiniuose kraštuose šios rūšys yra plačiai auginamos pašarui ir naudojamos žaliajam pašarui, šienui ar silosui gaminti. Mūsų ankstesni tyrimai parodė labai gerą siloso, pagaminto iš burnočių, kokybę.
2006-2007 m. Lietuvos žemdirbystės institute buvo atlikti du bandymai, kur 1 burnočių, 3 paprastųjų sorų, 2 italinių šeryčių ir kai kurių kitų augalų rūšių veislės ir numeriai buvo vertinami pagal žolės ir sausųjų medžiagų derlių. Naudojant beveik tokią pat agrotechniką, kaip ir tradiciniams vasariniams javams, tiriami augalai buvo šienaujami du kartus. Žaliosios masės, sausųjų medžiagų derlius bei cheminė sudėtis parodė, kad daugelis tirtų netradicinių augalų rūšių veislių ir numerių mūsų agrotechninėmis sąlygomis tiek sausais 2006, tiek drėgnais 2007 metais davė gana didelį derlių. Didžiausią sausųjų medžiagų derlių, auginant ekstensyviomis sąlygomis, 2006 ir 2007 m. išaugino dedešvos ‘Dolina‘ (9,9 ir 13,7 tha-1)-, burnočiai ‘Geltonukai‘ (4,4 ir 7,5 tha-1) bei 2006 m. soros ‘Gelsvės‘ (2,9 tha-1), o 2007 m. – italinės šerytės ‘Rudukės‘ (7,6 tha-1). Šie augalai gali būti naudojami pašarui kaip žalioji masė, šienas ar silosas daugeliui gyvūnų rūšių, tiek tradicinės, tiek ekologinės žemdirbystės sąlygomis.
Raktažodžiai: burnočiai, soros, italinės šerytės, derlius, cheminė sudėtis
Visas tekstas
 

ISSN 1392-6144
Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 90-100

UDK 638.1

BIČIŲ VAROOZĖS GYDYMAS NAUDOJANT AUGALŲ DŪMŲ AEROZOLIUS MEDUNEŠIO METU

Vidmantas Pileckas, Gintautas Švirmickas, Angelė Pileckienė, Virginija Švirmickienė

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas,
R. Žebenkos g. 12, LT–82317 Baisogala, Radviliškio r., el. paštas vidmantas@lgi.lt

SANTRAUKA

Darbo tikslas – ištirti augalų dūmų aerozolio poveikį bičių ektoparazitams varoozės erkėms (Varroa destructor) medunešio metu bei nustatyti bičių kūno masės kitimo dinamiką pagal erkių invazijos į bičių šeimą laipsnį. Darbas atliktas Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute bei dvejuose bitynuose Radviliškio rajone. Buvo tiriamas bičių užsikrėtimo V. destructor erkėmis intensyvumas, bičių kūno svorio kitimas pagal bičių erkėtumo laipsnį bei augalų dūmų aerozolių panaudojimo galimybės bei efektyvumas, stabdant V. destructor erkės plitimą medunešio metu.
Didėjant erkių invazijos laipsniui šeimoje, sveikų bičių kūno masė mažėjo. Bičių erkėtumui padidėjus nuo 6,2 iki 8,2 %, bitės kūno masė vidutiniškai sumažėjo 13,3 % (P<0,001), tačiau toliau didėjant erkėtumui, nekito. Kai bičių erkėtumas siekė 9,7–13 %, bičių svoriai padidėjo apie 7,7 %. Esant tam pačiam visos bičių šeimos užsikrėtimo erkėmis intensyvumui, bičių, ant kurių buvo aptiktos erkės, kūno masė buvo 26,7 % mažesnį už sveikų bičių kūno masę.
Praėjus parai po pirmojo apdorojimo pelynų dūmais, porėmiuose rasta vidutiniškai 120±9,06 erkių (P<0,001), arba 10,6 erkių vienam užsikrėtimo procentui ir 3,7±0,73 bitės. Po 12 parų apdorojus antrą kartą, rasta 44,6±5,92 erkės (P<0,001) ir 2,4±0,76 bitės. Po antrojo apdorojimo bitės pasidarė neramios ir agresyvios. Prieš apdorojimą tujų dūmais bičių užsikrėtimas erkėmis vidutiniškai siekė 9,7±0,6 %. Natūraliai per parą nukrisdavo 28,6±2,39 (kontrolė) erkės, arba vidutiniškai 3 erkės vienam užsikrėtimo procentui. Po pirmojo apdorojimo tujų dūmais vidutiniškai nukrito 271,5±7,88 erkės (P<0,001), po antrojo – 254,8±12,04 erkės, t.y. 210,2 erkių daugiau (P<0,001), lyginat su bičių šeimomis, antrą kartą apdorotomis pelynų dūmais. Nors bičių erkėtumo laipsnis buvo panašus (skirtumas statistikai nepatikimas), du kartus panaudojus pelynų dūmus, vidutiniškai nukrito 164,6±7,49 erkės, o panaudojus tujų dūmus – 526,3 ± 9,98 erkės (P<0,001). Panaudojus tujas, žuvusių bičių skaičius buvo atitinkamai 68,9 % (P<0,05) didesnis, lyginant su bičių šeimomis, apdūmintomis pelynais. Panaudojus čiobrelių dūmus, po pirmojo apdorojimo, esant 8,5±0,31 procentų užkrėtimui, nukrito vidutiniškai 180,5 ± 6,83 erkių ir 0,67 ± 0,33 bitės, po antrojo – 143,7±5,36 erkės ir 1,1±0,43 bitė.
Raktažodžiai: Varroa destructor, bitės, augalų dūmai
Visas tekstas